Königliches Preußen und polnisch-litauischer Staat (1466-1772)

LTApibūdinant Karališkųjų Prūsų santykį su lenkų-lietuvių valstybe 1466–1772 m. laikotarpiu istoriografijoje galima sutikti įvairių nuomonių, kas yra suprantama. Mat Karališkieji Prūsai, būdami susiję su Lenkijos – Lietuvos valstybe, turėjo ypatingą statusą, kuris laikui bėgant keitėsi, įgydamas didesnę priklausomybę nuo lenkų-lietuvių valstybės, tačiau išlaikant partikuliarines privilegijas ir institucijas. Jos straipsnyje yra išvardijamos: Prūsijos generalinio susirinkimo atskira organizacija ir veikimas; Prūsijos indigenato įstatymas; karinės privilegijos ir valdymo ypatingumas, teisėtvarka ir teritorinis padalijimas; atskiras konfesijų padėties reguliavimas; mokesčiai ir muitai; sava teismų sistema. Didžiausia varomoji jėga palaikant vidinį Karališkųjų Prūsų sutelktumą ir tapatumą XVII a. antroje pusėje ir XVIII a. buvo trys regiono didieji miestai: Dancigas, Torunė ir Elbliongas, galėję panaudoti savo ekonominį, politinį ir intelektualinį potencialą. Vis dėlto Karališkieji Prūsai Abiejų Tautų Respublikoje kaip pavaldus regioninis darinys nesudarė trečiosios lygiavertės dalies ir neprilygo pagal savo rangą Lenkijos Karūnai ir LDK. Nepaisant reikštų didesnių autonominių ambicijų Karališkieji Prūsai, išsiskiriantys savo gyventojų maišyta etnine kilme, konfesine įvairove ir vokiečių kalbos vartojimu bei ankstesnėmis valstybinėmis tradicijomis, Lenkijos – Lietuvos valstybės centrinių valdžios organų požiūriu po 1569 m. buvo traktuojami kaip Didžiosios Lenkijos (Wielkopolska) provincija. Karališkųjų Prūsų gyventojai savo ruožtu turėjo stiprų jų krašto savaimingumo supratimą.