Profesorius Steponas Kolupaila: gyvenimas skirtas Nemunui

LT[...] Kuriant profesionalią lietuvišką geografiją ir jos mokslo bei visuomenines institucijas, svarbų vaidmenį atliko hidrologas Steponas Kolupaila. Šio darbštaus ir talentingo žmogaus nuopelnai - krašto kartografavimas, upių ir ežerų tyrimai, vandens matavimo ir meteorologijos stočių tinklo plėtra, hidrologijos studijų Lietuvos specialiosiose ir aukštosiose mokyklose organizavimas, Lietuvos geografų draugijos steigimas ir mokslo žinių populiarinimas, geografijos bei hidrologijos reprezentacija tarptautinėse ir Lietuvos mokslo institucijose, įvairiapusė mokslinė, žurnalistinė ir visuomeninė veikla Rusijoje, Lietuvoje, Vokietijoje ir JAV. Ką apie ją žinome? Labai mažai, nes paties S. Kolupailos rašiniai jau seniai yra tapę bibliografinėmis retenybėmis, o vienintelė išsami jo gyvenimui ir kūrybai skirta knyga buvo išleista beveik prieš 30 metų JAV (apie S. K., 12), tad mūsų skaitytojui, galima sakyti, neprieinama. Tiesa, lietuviškoje periodikoje ir hidrologinėje literatūroje, ypač pastarojo dešimtmečio, buvo įvairių proginių straipsnių (jų sąrašas pateiktas šios knygos pabaigoje), tačiau ką apie Asmenybę gali pasakyti šykščios enciklopedinės eilutės? Prieš gerą dešimtį metų sumaniau parašyti išsamią žymaus hidrologo ir geografo S. Kolupailos biografiją, kai, švenčiant 100-ąsias jo gimimo metines (1992 m.), į mano rankas pateko pirmoji medžiaga iš jo šeimos archyvo. Tą medžiagą iš JAV į Lietuvą atvežė S. Kolupailos duktė Evelina Kolupailaitė-Masiokienė. Storose bylose sukaupti dokumentai - rankraščiai, straipsnių atspaudai, laikraščių iškarpos su amžininkų prisiminimais ir kt. - atskleidė mums dar nežinomas S. Kolupailos gyvenimo tremtyje (Vokietijoje ir JAV) detales. Evelina ir Bronius Masiokai pas mane viešėjo porą savaičių, todėl turėjau retą progą klausti ir užrašyti jų prisiminimus.Bronius, inžinierius pagal specialybę, net Kolupailų namo Kaune planą nubraižė, kad įsivaizduočiau, kaip profesorius patekdavo į savo darbo kabinetą ar fotolaboratoriją. O vėliau pasipylė laiškai - daug laiškų, beveik kasdien, kuriuose Evelina pateikdavo jos pačios kadaise užrašytus motinos Janinos Kolupailienės pasakojimus apie "ankstyvąjį" S. Kolupailos gyveninio periodą - gyvenimą Maskvoje, Dotnuvoje, Kaune. Ši autentiška medžiaga, dabar esanti atskirame aplanke "Evelinos laiškai", man ypač brangi, nes joje apibūdinti S. Kolupailos įpročiai, elgsena, pomėgiai, - mielos smulkmenos, galinčios įkvėpti gyvybę busimosios apybraižos herojui. 1993 m. vidurvasarį vėl praleidau p. Masiokų draugijoje, bet jaujų namuose Auroroje (Kolorado valstija, JAV). Ši kelionė buvo neužmirštama ir dėl egzotiško Vakarų kraštovaizdžio, ir dėl sename parke skendinčio Notre Dame universiteto miestelio Indianoje (prof. S. Kolupaila čia įkūrė modernią hidraulinę laboratoriją, dėstė, rašė paskutiniuosius mokslo darbus), ir dėl Kolorado upės užtvankų, bet svarbiausia - prisiliečiau prie S. Kolupailos archyvo: užrašų knygučių, laiškų, šeimos svečių knygos, fotonuotraukų, garso įrašų. Kai ką atsivežiau į Lietuvą, dar daugiau nukopijavau ar persirašiau, tikėdamas, kad rasis proga, ir visa, ką sukaupiau, anksčiau ar vėliau sudėsiu į knygą. Praėjo beveik 10 metų. Negaliu sakyti, kad jie buvo visiškai "tušti", tačiau surinkta medžiaga apie S. Kolupailą gulėjo nenaudojama spintoje. Parašiau vieną kitą straipsnį (apie S. K, 22,23), apybraižą rinkiniui "Žymiausi Lietuvos geografai" (apie S. K., 24), tačiau svarbiausią darbą - knygą apie S. Kolupailą - kaip įmanydamas vilkinau. Teisinausi laiko stoka, neatidėliotinais darbais, bet priežastis buvo visiškai kita: aš bijojau.Bijojau veiksmo, kurį rašantysis biografiją turi būtinai atlikti, - vertinti personažo poelgius. S. Kolupaila gyveno istoriniu požiūriu permainingu laikotarpiu, kai vyko revoliucijos, karai, okupacijos bei tremtys, ir šių dramatiškų įvykių sūkuryje jis privalėjo ryžtingai apsispręsti, tačiau tas apsisprendimas turėjo būti priimtinas ir jo šeimai, ir mokslui, ir, žinoma, visuomenei. [...] Manau, kad būtent taip ir turėtų būti vertinamas manasis S. Kolupaila - garsus mokslininkas, nenuorama visuomenininkas, savojo krašto patriotas. Dabar jau nebijau, kad jo biografiją šiek tiek suromantinau, nes tik taip apie Mokytoją gali rašyti dėkingas mokinys. Dar daugiau - noriu, kad ir mano mokiniai laikytų jį savo Mokytoju. Nuoširdžiai džiaugiuosi, kad Lietuvos geografų draugijos narių, ypač prof. A. Stanaičio, pastangomis šios knygelės pasirodymas sutampa su prof. S. Kolupailos 110-osiomis gimimo metinėmis [Iš Pratarmės].