Hėrakleitas ir Parmenidas: būties problemos užkulisiai

LTTradiciškai Parmenidas yra priešinamas Hėrakleitui, tariant, kad elėjietis pirmasis antikos filosofijoje prabyla apie jokiais aspektais nekintamą būtį, o antrasis, priešingai, daugelyje savo įmantrių aforizmų pabrėžinėja graikiškos tikrovės – kosmo kintamumą. Straipsnyje mėginama ne tik polemizuoti su šiuo požiūriu, bet ir siekiama pademonstruoti, kad abiejų iškiliųjų filosofų samprotavimai yra labai giminingi. Tariama, kad abu mąstytojai turėtų disponuoti tomis pat mąstymo prielaidomis, o kaip filosofai turėtų siekti tų pačių tikslų. Todėl iš pradžių straipsnyje aptariama ikifilosofinė graikiškoji tikrovės samprata. Filosofavimas savo ruožtu yra traktuojamas kaip refleksijoje užsimezgusio teorinio mąstymo pastanga artikuliuoti šią sampratą pagal savąjį to paties matą. Tokiu požiūriu interpretuojant Hėrakleito aforizmus, konstatuojama, kad šis mąstytojas to paties matu struktūrizavo graikiškąją tikrovės sampratą, išskirdamas joje santykiškai autonomiškas sapno, kasdienio mąstymo ir amžinai esančio logo sritis.Jo aforizmai apie kintamumą yra interpretuojami kaip pastanga suprobleminti pirmąsias dvi sritis ir perorientuoti egzistenciškai apsnūdusį žmogų į trečiąjį tikrovės dėmenį. Į Parmenido samprotavimus žvelgiama kaip į pastangą pateikti Hėrakleito aktualizuotos egzistencinės problemos sprendimą. Parodoma, kad iškilusis efesietis esantį arba būtį galimai (re) konstruoja anihiliuodamas du hėrakleitiškos tikrovės dėmenis ir susitelkdamas to paties mato reikalavimus tenkinančiame logo dėmenyje. Straipsnis užbaigiamas išvadomis apie Hėrakleito mąstymo egzistencinį pobūdį ir jo aidus paskesnėje filosofijoje.

ENTraditionally, Parmenides is opposed to Heraclitus. The former introduced the concept of being that was unchangeable in all aspects, while the latter in many of his sophisticated aphorisms advocated the changefulness of Greek reality, i.e. cosmos. The article attempts not only to debate with these approaches, but also to demonstrate that the considerations of the two philosophers are closely related. It is assumed that the starting assumptions of both thinkers should be the same, and that as philosophers they should aim towards the same goals. Therefore, first the article discusses the pre philosophical Greek conception of reality. Philosophizing is seen as an effort of theoretical thinking to articulate the concept of reality according the measure of the same. It is affirmed that Heraclitus in his aphorisms applies the measure of the same to the Greek concept of reality.It is allocated to the relatively autonomous areas of dreaming, everyday thinking and eternal logos. Therefore, his aphorisms about the changefulness of reality are interpreted as a way to query the first two areas and refocus existentially sleepy person to the third factor of reality. The Parmenidean reasoning, on its turn, is seen as an effort to provide a solution to the existential problem posed by Heraclitus. It is shown that the Eleatic philosopher possibly (re)constructs the being by annihilating two constituents of reality and focusing on the constituent that fulfills the requirements of the same measure. The article closes with conclusions about the existential nature of Heraclitus thinking and its echoes in subsequent philosophy.