Lietuvių kalbos intonacinė sistema (sisteminis-tipologinis tyrimo aspektas)

LTMonografija skirta filologams, humanitarams, visiems, besidomintiems lietuvių ir kitų kalbų intonacija. Kaip jau yra nustatyta, intonacija pasireiškia visose kalbose, pasižymi kaip universali kalbos priemonė. Tačiau kiekvienoje kalboje pastebime ir suvokiame tos kalbos intonacijos savitumą, kuris pasireiškia tiek jos akustinės išraiškos ypatumais, tiek ir funkcinių galimybių sakytinėje bei rašytinėje kalboje raiškos specifika. Monografijoje teikiamas metodologinis pagrindas - lietuvių kalbos intonacinės sistemos aprašas. Jis yra pagrindas tolesniam lietuvių ir kitų kalbų intonacinių sistemų (ar jų elementų) tipologiniam tyrimui. Šioje monografijoje pateikiama lietuvių kalbos intonacijos tyrimo medžiaga yra nauja negausių darbų apie šį lietuvių kalbos reiškinį, pinniausia teoriniu, praktiniu ir tipologiniu, analizės aspektu. Teoriniu aspektu šis darbas išsiskiria kompleksiniu lietuvių kalbos intonacijos tyrimu: • nustatyta lietuvių kalbos intonacinė sistema; intonacija charakterizuojama kaip elementų visuma, kurią sudaro: a) intonacinis kontūras (septynių kontūrų posistemė), b) intonacinio centro vietos kaita, c) sintagminė skaida, d) pauzė; • nustatytos svarbiausios kiekvieno sistemos elemento raiškos galimybės; • atliktas lietuvių kalbos intonacinių kontūrų instrumentinis (oscilografinis ir intonografinis) tyrimas, nustatyta jų fonetinių realizacijų specifika; • ištirtos pagrindinės lietuvių kalbos intonacijos raiškos galimybės meniniame rašytiniame tekste; • nustatyti būdingiausi tipologiniai lietuvių kalbos intonacijos požymiai, lyginant su kitų, daugiau tyrinėtų - anglų, rusų, vokiečių, prancūzų, italų - kalbų intonacijos tyrimo rezultatais.Praktiniu aspektu tyrimo rezultatai reikšmingi mokant suvokti intonaciją kaip sistemingą elementų visumą, kurioje kiekvienam iš jų būdinga pasakymo turinio (dalykinio ir emocinio) raiškos specifika. Mokantis ir mokant intonacijos, būtinas intonacinių kontūrų skiriamųjų požymių, fonetinių charakteristikų ypatumų pažinimas, intonacinės transkripcijos pagrindai (monografijoje pateikiamas lietuvių kalbos intonacijos žymėjimo variantas) [Iš Pratarmės].

ENIntonation (lat. intono "shout, pronounce loudly") is the oldest and the most universal linguistic means by its origin closely related to speech and spoken language. It is characterized by a great variety of expression and affect making possibilities. It is natural that originally intonation was treated as an important means of phonic affect and therefore was the object of rhetoric. Considerably later, it also became the object of interest and investigation of other linguistic fields, such as literature, linguistics, etc. Intonation is easily perceived by native speakers but it is a complex investigation object distinguished by a great number of phonetic as well as semantic features, where expression and content elements, representational as well as expressive functions of speech sounds, etc. intertwine. The concept and terminology of intonation was introduced a long time ago not only into the fields of rhetoric and philology but also in psychology, psycholinguistics, engineering (telecommunications, language synthesis and analysis), criminology (speech recognition), communication studies, medicine, music, art and many others. Undoubtedly, the conception, structure and functions of intonation arc perceived differently in each field depending upon the specificity of the field. Sometimes intonation is characterized as paralinguistic, nonverbal means of communication (as a prosodic structure) that is analyzed by communication studies and therefore is undeservedly dislodged outside the boundaries of linguistic studies. A closer viewpoint to intonation in linguistics raises a number of important issues that are to be resolved investigating every language - what its object is, where and how the investigation should be carried out, what its typical functions and phonetic features are.Naturally, the importance of intonation in a communication act considerably grows when the transferred information is not and cannot be expressed verbally. In the majority of cases, intonation is the only and therefore the most important means of text interpretation as well as implication, expression or specification, when words state one meaning and voice (intonation) conveys something else. Therefore, it is important to reasonably relate both functional and acoustic aspects of intonation investigation as the means of content and expression. It is necessary to note that the phonetic aspect of intonation is more important from the practical or didactical viewpoint. Theoretically, a complex and systematic description of intonation is more significant. Accordingly, the aim of the study is a systematic investigation of intonation of the Lithuanian language, its interaction with other linguistic elements as well as phonological-phonetic inventory of acoustic features of intonation.