Ar „sielos hipotezė“ laikytina moksline hipoteze?

LTŠiandien populiari idėja, kad mokslo pagrindą sudaro „bandymų ir klaidų“ metodas, taigi jokia pripažinta mokslinė teorija nėra apsaugota nuo falsifikacijos naujų faktų akivaizdoje. mokslas nedisponuoja absoliučiomis tiesomis. Regis, iš to galime daryti išvadą, kad dualistų „sielos hipotezė“ negali būti atmesta a priori, net jeigu prieštarautų respektabilioms mokslinėms teorijoms. straipsnyje ginama tezė, kad psichinę žmogaus veiklą grindžiančios substancijos postulavimas nėra hipotezė moksline prasme. straipsnyje analizuojami „sielos hipotezės“ episteminio statuso ir filosofinio prasmingumo klausimai. daroma išvada, kad gindami šią „hipotezę“ dualistai tik sudaro aiškinimo regimybę, kuri įtikinama tiek, kiek nematomas skirtumas tarp argumentacijos ir aiškinimo. antroji išvada yra ta, kad sielos sąvokos cirkuliavimas šiandienos moksliniame diskurse nereiškia jos kaip reguliatyvios idėjos statuso; tai tėra tik kontekstinė kategorija.

ENThere is a popular idea that science is based on the "trial and error" method. therefore, no widely recognized scientific theory is protected from falsification in the face of new facts. science does not possess any absolute truths. apparently, from this we can conclude that "the hypothesis of the soul", proposed by current dualists, cannot be rejected a priori, even if it contradicts respectable scientific theories. The paper argues that the postulation of a substance that underlies human mental activity is not a hypothesis in the scientific sense. Questions of its epistemic status and philosophical reasonableness are submitted for analysis. it is concluded that dualists only create an appearance of explanation, which is quite convincing unless one pays attention to the distinction between argumentation and explanation. the second conclusion is that the circulation of the soul concept in contemporary scientific discourse does not imply that it works as a regulative idea; it is just a contextual category.