Zbigniewa Solaka wspominam
LTŠių prisiminimų autorius su Zbigniewu Solaku susipažino maždaug prieš dvi dešimtis metų, kada abu kartu dirbo grupėje rengiančioje Mykolo Römerio "Dienoraštį" (1918-1922 metų tomai). Ši pažintis netrukus peraugo j draugystę, nors ypatingai daug progų asmeniniams susitikimams lyg ir nebūta. Jų santykiuose ypač didelį vaidmenį atliko susirašinėjimas. Išsaugotoji šios korespondencijos dalis yra panaudota atsiminimuose. Laiškuose Z. Solaką stebime kaip neeilinį lietuvių-lenkų santykių tyrinėtoją, nepaprastai teisingą, jautrų ir kuklų žmogų. Čia pabrėžiamas jo didžiulis indėlis ruošiant Römerio "Dienoraščius", bei pagalba, kurią suteikė kolegoms jų tyrinėjimų metu. Tuo pat laikotarpiu jis intensyviai rašė daktaro disertaciją. Atsiminimuose atskleidžiamos kai kurios šios disertacijos atsiradimo, jos gynimo bei ruošimo spaudai aplinkybės. Prisiminimuose akcentuojamas artimas Z. Solako bendradarbiavimas su lietuvių istorikais bei trumpai užbrėžiamas "Poznanės epizodas" jo, kaip mokslininko, veikloje (autorinis indėlis ruošiant X žurnalo "Lituano-Slavica-Posnaniensia" tomą). Taip pat atkreiptas dėmesys į kai kuriuos jo privataus gyvenimo aspektus, ypač jam būdingą rūpestį dėl artimųjų. Paskutinieji atsiminimų fragmentai pasakoja apie jo vyrišką kovą su sekinančia liga, kurios metu vis dėlto neapleido kūrybinio mokslinio darbo.
