Solidarność i Sąjūdis a stosunki polsko-litewskie na początku lat dziewięćdziesiątych XX wieku

LTStraipsnyje aptariami lietuvių ir lenkų politikų kontaktai 1989 m. pabaigoje - 1990 m. pradžioje: Sąjūdžio politikų vizitas į Lenkiją 1989 m. gruodžio mėn. ir Piliečių klubo delegacijos - į Vilnių 1990 m. kovo 27 d. Abu susitikimai ir jų metu pasiekti susitarimai klojo pamatus ir vėlesniems Lietuvos bei Lenkijos santykiams bei tarpvalstybiniams susitarimams. Sąjūdžio ir Solidarność delegacijos susitiko Varšuvoje gruodžio 27 d. Tai buvo pirmas Sąjūdžio atstovų vizitas į užsienio valstybę. Sprendžiant iš susitikimo aprašymų jame vyravo draugiškumo atmosfera, visgi neišvengta diskusijų, o kai kuriais klausimais išryškėjo pozicijų skirtumai. Vienas tokių - kaip spręsti sienų klausimą. Diskusijose Lenkijos pusė, pasiremdama 1975 m. Helsinkio susitarimais, iškėlė sienų neliečiamumo principą. Tokią nuostatą galima buvo interpretuoti ir kaip Lenkijos pretenzijų į Vilnių atsisakymą. Sienų neliečiamumo principas Varšuvai tuo metu buvo ypač aktualus. Mat, artėjant Vokietijų susivienijimui, kilo tam tikra grėsmė, jog šis procesas gali paliesti ir vakarines Lenkijos teritorijas. Sąjūdiečiai gi Helsinkio principą vertino skeptiškai. Jų įsitikinimu sienų neliečiamumas komplikavo Lietuvos bei kitų Baltijos respublikų išsilaisvinimo iš Sovietų Sąjungos perspektyvą. Sienų klausimą sąjūdiečiai lenkams pasiūlė spręsti kitokiu būdu: "...nuoširdžiai, valstybiniu lygu įvertinti 1920 metų Suvalkų sutarties sulaužymą ir jo pasekmes, t.y., Želigovskio agresiją ir Vilniaus krašto okupaciją". Suprantama, jog lenkai minėtus istorinius įvykius vertino kitaip ir su lietuviška interpretacija sutikti negalėjo. Todėl dvišaliame dokumente - komunikate - vietoj aiškios nuostatos apie sienų neliečiamumą, atsirado bendri teiginiai apie "poreikį didinti abipusį saugumo jausmą ir tarpusavio pasitikėjimą...".Kita abiems pusėms jautri tema buvo lenkų tautinės mažumos padėtis Lietuvoje. Suprantam, komunikate diskusijos tautinių mažumų klausimu neatsispindėjo. Dokumente šio klausimo sprendimas sietas su aktyvesniu tautinių mažumų dalyvavimu vietos savivaldoje bei su Lietuvos ir Lenkijos visuomenių bei valstybių demokratizacija. Lenkijos parlametarų vizitas į Vilnių vyko sudėtingomis Lietuvai sąlygomis. Didėjo Maskvos politinis spaudimas, suaktyvėjo Sovietų Sąjungos kariuomenė, o Vakarų šalys, atkurtos Lietuvos respublikos pripažinti neskubėjo. Lenkija pasirinko moralinės - politinės paramos Lietuvos valstybingumui kelią: vyriausybė, o vėliau ir Senatas priėmė keletą Lietuvą palaikančių pareiškimų. Kaip ir Varšuvoje, taip ir Vilniuje buvo pasirašytas bendras komunikatas. Pilnas komunikato tekstas buvo publikuotas tik lenkiškoje Lietuvos spaudoje. Pirmą kartą dokumentas buvo paskelbtas kovo 28 d., Kurjer Wileński laikraštyje, o sekančią - kovo 29 - dieną tame pat laikraštyje buvo paskelbtas dar vienas, šiek tiek papildytas, komunikato variantas. Tik Vilniaus miesto laikraštis Vakarinės naujienos paskelbė nedidelį straipsnelį ir interviu su Lenkijos parlamentarų delegacijos vadovu Br. Geremku. Jame buvo pacituotos ir kelios ištraukos iš dokumento. Komunikate teigiama, kad Varšuva "Lietuvos ir Lenkijos sieną laiko tokia pat galutine, kaip ir Lenkijos sieną vakaruose prie Oderio ir Neisės". Taigi, atsisakyta Helsinkio ir pasiremta geopolitinės pusiausvyros principu: Lietuvos - Lenkijos sienos nekintamumas buvo susietas su Lenkijos - Vokietijos sienos nepažeidžiamumu. Pareiškime užfiksuotos ir kelios nuostatos, kuriomis valstybės privalėtų remtis, formuodamos politiką tautinių mažumų atžvilgiu.Pažymima, kad tautinių mažumų reikalai reguliuojami įstatymais ir "joms garantuojamos teisės išsaugoti savąją kultūros bei kalbos tapatybę švietimo ir savivaldos srityje". Šios nuostatos buvo pirmajame komunikato variante. O štai kovo 29 d. publikuotas dokumento tekstas buvo papildytas tokia pastraipa: "Be to, tikros teritorinės savivaldos įvedimas suteiks tautinėms mažumoms galimybę daryti įtaką vietiniams reikalams. Taip pat konstatuota, kad didelę įtaką deramam tautinių santykių formavimui gali turėti abiejų šalių Bažnyčios". Lietuviškai buvo publikuotos tik kelios komunikato ištraukos: sienų klausimu bei dalis, kurioje pažymimas Lenkijos parlamento pasiruošimas paremti Lietuvos "visiškos nepriklausomybės atgavimo procesą". Tačiau nutylėta ta dokumento dalis, kurioje aptariami valstybių politikos tautinių mažumų atžvilgiu principai. Visai tikėtina, jog nuostata dėl "tikros teritorinės savivaldos įvedimo" atsirado lenkų delegacijos iniciatyva. Ir lietuviai tokiai, pakankamai neutraliai formuluotei, po tam tikrų diskusijų ir dvejonių pritarė.