Postać Józefa Piłsudskiego jako powód poznania Zbigniewa Solaka

LT1988 m. antroje pusėje gimė Lietuvos persitvarkymo sąjūdis. Tačiau visas šis laisvės siekis turėjo būti kažkokiais būdais valdomas, o protas ruošiamas didelėms pertvarkoms ir netgi netektims. Galima teigti, jog veiklos potencija ir norai augo ne dienomis, o valandomis: lietuviai skubėjo visomis išgalėmis laisvės link. Vienas iš svarbiausių naujojo laikotarpio uždavinių buvo laisvės ir demokratijos idėjų sklaida. Tad reikėjo pradėti leisti pusiau legalius, o iš tikrųjų teisine prasme nelegalius laikraščius ir žurnalus. Vienas iš žinomiausių ir palikęs bene reikšmingiausią pėdsaką mūsų kultūroje buvo žurnalas "Sietynas". Šį žurnalą 1988 metais pradėjo leisti jauni Vilniaus universiteto lituanistai, draugai ir kursiokai. 1988 metais Lietuvoje dar ne visi išdrįsdavo atvirai reikšti ir skelbti savo nuomonę. Tuo labiau, kad naujojo žurnalo leidėjai siekė pateikti opozicinj sovietinei propagandai požiūrį ir formuoti intelektualinę terpę laisvam demokratiniam mąstymui ir veiksmui. Šiam žurnalui autorių straipsniams rašyti ieškodavo ne tik redkolegijos nariai ir leidėjai, bet ir ten dirbę redaktoriai ir šiaip artimi žurnalui žmonės. Toks atvejis buvo ir su Pilsudskio straipsniu. Mane parašyti straipsnį paprašė ir paragino mano kursiokas Virginijus Dulskis. Jokių nuostatų, prašymų ar nurodymų, kaip rašyti ir vertinti šią istorinę asmenybę nebuvo. Aišku, Pilsudskis nemažos dalies lietuvių sąmonėje buvo susiformavęs kaip Lietuvos priešas, Vilniaus krašto okupantas ir išdavikas. Kitaip sakant, slegianti figūra. Aš nutariau pristatyti Juzefą kaip kovotoją už Lenkijos nepriklausomybę ir Lenkijos kūrėją, o taip pat aršų imperinės Rusijos ir bolševizmo priešininką.Maniau, kad visos šios idėjos ir veiksmai kada nors bus aktualūs ir Lietuvai, atkuriant savo nepriklausomybę. Dar kita pusiau slapta ir tuo metu sunkiai suvokiama intencija: pasitarnauti būsimam civilizuotam dialogui su Lenkija, kuriame gali iškilti problemų. Publikaciją sudarė dvi dalys: straipsnis ir J. Pilsudskio kalbų bei įvairių paskelbtų minčių fragmentai, taip pat politikų ir bendražygių atsiminimai ir vertinimai. Galima pasakyti, kad netikėtos reakcijos arba dėmesio šiam straipsniui sulaukiau, praėjus keleriems metams, kai buvau atvykęs dirbti į Lenkiją, į Krokuvos Jogailos universiteto bibliotekos rankraštyną. Mat mano kolegos istorikai, dirbdami Krokuvoje buvo užmezgę nuoširdžią draugystę ir palaikė gerus santykius su Krokuvoje gyvenančiu istoriku Z. Solaku. Kiek teko patirti iš pokalbių su mūsų bendrais bičiuliais, susipažinimo motyvas iš Zbyszko pusės buvo jau minėtas mano straipsnis apie Pilsudskį. Taigi, apie 1994 m. dirbdamas universiteto rankraščių skyriuje, vieną dieną pastebėjau už mano nugaros sėdintį vyriškį ir kažko laukiantį. Tai buvo Zbyszkas. Mes greitai radome bendrą kalbą. Kiek dabar atsimenu, apie Pilsudskį daug nekalbėjome, nežinau kodėl. Tačiau jautėsi, kad ši tema Zbyszkui buvo įdomi. Kalba daugiausia sukosi apie komuną, disidentus ir demokratinę veiklą. Kaip demokratinių pažiūrų žmogui ir Solidarumo veikėjui jam buvo įdomus taip vadinamas tautų pavasario laikotarpis. Baigdamas norėčiau pasakyti: dėkoju likimui, kad pažinau didį žmogų, puikų bičiulį ir tikrą demokratą - Zbigniewą Solaką. [Iš leidinio]