Sovietų Lietuvos periodinė spauda režimo, visuomenės, užsienio medijų bei alternatyvių informacijos šaltinių sąveikos lauke

LTPopuliarioje vartosenoje ir netgi akademiniuose tekstuose dominuoja supaprastintas įsivaizdavimas, kad sovietinė periodinė spauda buvo inertiškas, į aplinką mažai reaguojantis ir nykus politinės propagandos ruporas, kurio svarbiausia ir kone vienintelė paskirtis buvo režimo aptarnavimas. Šiame straipsnyje mėginama koreguoti tokį vaizdinį, atkreipiant dėmesį į tai, kad: 1) sovietinei spaudai irgi buvo būdingi gana dramatiški pokyčiai; 2) ši kaita priklausė ne tik nuo valdžios jai keliamų uždavinių, bet ir nuo poreikio bent iš dalies atsižvelgti į visuomenės lūkesčius bei būtinybės reaguoti į alternatyvių informacijos šaltinių (tiek išorėje, tiek ir viduje) keliamus iššūkius. Mėginimas į okupuotą Lietuvą automatiškai perkelti stalininį periodinės spaudos modelį su jam būdingu trafaretišku tikrovės simuliakru susidūrė su akivaizdžiais sunkumais. Dėl partizanų karo poveikio, dėl tarpukariu susiformavusių kitokių skaitymo įpročių ir dėl didžiulio kontrasto tarp visuomenės nuotaikų ir sovietinės spaudos kuriamo džiaugsmingo emocinio režimo sovietiniai laikraščiai ir žurnalai, ypač provincijoje, buvo visuomenės boikotuojami. Visuomenės nepasitikėjimo sovietine žiniasklaida sieną pavyko iš dalies įveikti chruščiovinio atlydžio laikotarpiu. Destalinizacijos fone žurnalistams buvo sudarytos sąlygos atlikti labiau savarankišką, todėl ir reikšmingesnį vaidmenį visuomenės nuotaikų formavimo procese. Jie buvo skatinami padėti spręsti paprastų žmonių problemas, kritikuoti prastai dirbančias institucijas ir reikalauti jų reakcijos į publikacijas. Septintajame dešimtmetyje atlydžio nuotaikų ir kalbų apie didesnį spaudos veiksmingumą fone subrendusią viešosios erdvės dalyvių kartą nebebuvo lengva grąžinti į sugriežtintos kontrolės rėmus ir vėlesniais metais.Kai kurių periodinių leidinių redaktoriai, viena vertus, išmoko sumaniai naudotis atlydžio metais sukauptais žurnalistinio kapitalo rezervais, kita vertus, jautė savo svorį kaip patyrę propagandos ekspertai, pajėgūs pasiūlyti būdus, kaip atsakyti į kylančius naujus iššūkius. Vėlyvuoju sovietmečiu sovietinės spaudos veidą labiausiai lėmė poreikis prisitaikyti prie mažėjančios tarptautinės SSRS saviizoliacijos. Paradoksalu, bet iš jos buvo vis daugiau galima sužinoti apie gyvenimą užsienyje, ir vis mažiau apie tai, kas iš tikrųjų vyksta aplinkui. Didesnė visuomenės dalis, siekdama užpildyti patikimos informacijos tuštumą, ieškojo alternatyvių jos šaltinių. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Periodinė spauda; Propaganda; Sovietai; Sovietinis režimas; Tikrovės simuliakras; Užsienio medijos; Visuomenė; Foreign media; Lithuania; Periodicals; Propaganda; Simulacrum of reality; Society; Soviet regime; Soviets.

ENIn the popular usage and even in academic literature prevails a simplified image of the Soviet press as that of inert and dreary propaganda tool with almost no response to environment, the most important and only aim of which was service to the regime. The article tries to question such a notion while it shows that there were dramatic changes in the content of Soviet periodicals, which depended not only from the task assigned to them by the authorities, but also from the need at least partially to encounter societal expectations and to answer to challenges posed by alternative sources of information (inside as well as outside). The attempt to transfer the Stalinist model of Soviet press including surrogate reality it had to represent met with obvious difficulties in the occupied Lithuania. Due to the impact of anti-Soviet guerrilla war, due to different reading habits brought from interwar period, but mostly due to big contrast between dominant moods in the society and joyful emotional regime created by the Soviet press newspapers and magazines, especially in the provinces were boycotted by ordinary inhabitants. A wall of societal mistrust partially was overcome during the Thaw. In the context of de-Stalinization journalists were allowed to play more independent and more important role in the process of shaping public opinions. They were encouraged to help solving problems of ordinary people, to criticise badly operating institutions while requiring their reaction to critical publications. The generation of actors in the public space, which matured in the context of Thaw and in the discourse about efficiency of press during the 1960's, was resistant to later efforts to bring them back into the frames of stricter control.On the one hand, some editors of periodicals had learned how to employ their journalist capital on the other hand they felt their weight as propaganda experts, who are able to offer ways how to answer new challenges. During the late Soviet period, the face of Soviet press was mainly shaped by the need to adapt to circumstances of reduced self-isolation of USSR. Paradoxically enough, a reader of it at that time could find out more about the life abroad, than about real things going around. In this context, a large part of society was looking for alternative sources of information in order to fill up deficit of reliable news. [From the publication]