LTIstorija neišgalvota. Aprašyti įvykiai ir gyvenimas toks, koks tuomet buvo. Vietovardžiai, pavardės ir vardai pakeisti, nes nenorėjau įskaudinti arba per daug iškelti dar ir šiandien tebegyvenančių asmenų. Nesu nei teisėjas, nei prokuroras, kad galėčiau praeities laikų žmonių veiksmus smerkti ar teisinti. Noriu tik aprašyti visa tai, ką aš pats ir dauguma mano tautiečių matė, jautė, patyrė, kokios mintys mus tuomet kamavo. Visais laikais chirurgo duona buvo rupi, pasūdyta ligonio ašaromis ir krauju. Žinoma, tai natūralu, nes tokia jau chirurgo profesija. Tačiau tuo laiku dar labai jaunus ir gležnus pečius slėgė dar ir visuotinis nusivylimas, savo krašto nepriklausomybės netektis, be to, fizinis ir moralinis teroras. Žmonės neteko įprasto normalaus gyvenimo pagrindo - dešimties Dievo įsakymų. Pokario Lietuvoje chirurgų beveik neliko. Didžioji Lietuvos gyventojų dauguma spietėsi provincijoje. Čia vyko nuožmi tautos kova už teisę išlikti, egzistuoti. Tik nedaugeliui kolegų teko dirbti šitame košmare. Kai kurie aprašomi įvykiai atrodo neįtikėtini, kartais net nesuprantami. Tačiau taip buvo. Aš nesistengiau jų nei pagražinti, nei sumenkinti. Išvadas tegul daro ateinančios kartos [p. 8].