Чеслав Милош о языке : (деконструкция представлений в эссе "Придорожная собачонка")

LTDekonstrukcija kaip teksto studijų strategija tyrime bus grindžiama šio metodo pagrindėjo Žako Derida idėjomis. Atskaitos tašku pasirenkama dekonstrukcijos rašytinė orientacija. Žako Derida gramatologija kaip dekonstruktyvus mokymas apie raštiją paaiškina prasmės paieškas kaip transformacijų procedūrą. Anot poststruktūralizmo, teksto prasmė logiškai nepaaiškinama ir beribė. Kiekvienas tekstas, tik interpretuotojo sąmonės apšviestas, egzistuoja recepcijos erdvėje. Kūrinio prasmė kyla iš paties teksto. Poststruktūralizmo požiūris į kalbą grindžiamas savivokos ir subjekto savęs pažinimo negalimumo idėja. Giluminės kalbos ir kultūros struktūros nevalingai formuoja subjekto poelgių ir minčių pobūdį. Subjekto autonomiją reikia atmesti, nes bet kokia autorinė manifestacija jau egzistuoja kalbos struktūrose. Czeslawas Miloszas raštą suvokia kaip nepaliaujamą prasmių ir neįtvirtintų signifikacijų žaismą. Čia išnyksta subjektas. Procesas padeda sutvarkyti nesupratimo chaosą ir paversti jį dialogu. Autorius geba sekti kalbos struktūrų logiką. Toks požiūris į tekstą padeda naujai apmąstyti autoriaus saviraiškos tekste kategoriją. [Iš leidinio]

ENIn this research, deconstruction, as a text study strategy, shall be based on the ideas of the substantiator of thie method Jacques Derrida. Written orientation of the deconstruction is chosen as the initial point. The grammatology of Jacques Derrida, as deconstructive teaching about writing, explains searches for the meaning as procedure of transformations. According to post-constructionalism, the meaning of text is limitless and logically unexplained. Each text exists in a space of reception in a light of an interpreter only. A meaning of a creation rises from a text itself. Post-structural attitude towards language is based on the idea of impossibility of self-consciousness and self-recognitions in individuals. Deep linguistic and cultural structures non-wilfully affect nature of individual behaviour and thoughts. Individual autonomy should be rejected as any authorial manifestation that already exists in linguistic structures. Czeslaw Milosz perceives writing as continuous interplay of meanings and unset significances. The object does not matter. Chaos of non-understanding is managed and transformed to a dialogue by a process. The author manages tracing the logic of linguistic structures. Such attitude towards texts helps reconsidering the category of self-expression of the author.