Tradicinės kinų filosofinės ir menotyrinės estetikos sąveika

LTStraipsnyje pagrindinis dėmesys sutelkiamas į dviejų pagrindinių tradicinės kinų estetinės minties tendencijų, filosofinės ir menotyrinės, savitumo ir vaidmens kinų kultūros istorijoje atskleidimą. Pradžioje glaustai aptariami įtakingiausių filosofinės estetikos krypčių (daoizmo, konfucianizmo, čan) savitumai ir pagrindiniai jų skiriamieji tipologiniai bruožai. Vėliau dėmesys perkeliamas į IV a. užgimusią filosofinei estetikai oponuojančią kitą įtakingą menotyrinę estetikos tradiciją (atstovaujamą Zong Bing, Xie He, Du Fu, Su Shi, Mi Fu, Guo Xi, Zhang Yanyuan, Shitao, Wang Kai ir t. t.), kurios idėjų plitimas siejamas su šalyje intensyvėjančia įvairių meno formų raida. Ši kryptis kyla ne iš abstrakčių filosofinių idėjų pasaulio, bet iš konkrečios meninės praktikos teorinio apibendrinimo. Itin daug dėmesio straipsnyje skiriama ne tik šių dviejų įtakingiausių krypčių idėjų sąveikai, bet ir jų vaidmens kinų estetinės minties istorijoje išryškinimui.

ENFocus of the article is the exposition of peculiarities and role of the two main trends of traditional Chinese aesthetic thought, philosophical and art-historical. It starts with a discussion of the main typological features of the most influential trends of philosophical aesthetics (Daoism, Confucianism, Chan). Later the attention is transferred to another art-critical aesthetic tradition (represented by Zong Bing, Xie He, Du Fu, Su Shi, Mi Fu, Guo Xi, Zhang Yanyuan, Shitao, Wang Kai etc.) that was born in the 4th century. It opposed philosophical aesthetics and was associated with development of different art forms in the country. This trend derived not from the abstract world of philosophical ideas but from the theoretical generalization of specific artistic practices. Particular attention is devoted not only to interaction between the ideas of these two most influential trends, but also to exposure of their role in the history Chinese aesthetic thought.