The Undeniable other

LTVisos pastangos paaiškinti kitą nuolat nueina perniek. Bet koks bandymas sukurti išbaigtą kito įvaizdį atskleidžia tik tai, kad tas kitas pasirodo esąs daugiau, nei bet koks įvaizdis ar paaiškinimas gali aprėpti. Tokios aplinkybės, net ir kito neigimo atveju, reikalauja dialogiško santykio, apimančio tiek aiškintoją, tiek ir kitą. Sokratiškoji Vakarų civilizacijos pradžia buvo giliai dialogiška, tačiau tokios tendencijos, pavydžiui, kaip mokslai ar teologija, pasuko šią kultūrą monologiškų doktrinų link. Nepriklausomai nuo monologiškumo rūšies, kiekviena doktrina tvirtina apimanti kitą savąja logika, savo ruožtu atimdama iš to kito lygiavertį balsą. Vis dėlto tokie kultūrų užkariavimo pavyzdžiai kaip rasizmas ar kolonializmas atskleidžia, kad kito balsas niekur nedingsta, net jei jis ir paneigiamas. Tačiau pačią ryškiausią monologišką logiką atskleidžia mokslinis redukcionizmas, kuris viską suprastina į vieną ontologinį pagrindą – fragmentuojančią materializmo logiką.

ENEfforts to explain the other constantly fail. The creation of images reveals the presence of the other who appears both as an excess of any explanation and as a condition for the understanding of the diversity of such images. Even in its denial, such presence demands a dialogical dimension which includes both the explainer and the other. The birth of Western civilization, in its Socratic mode, was profoundly dialogical. Various trends, such as scientism and theology, shifted discourse to monological doctrines. Regardless of the kind of monologue, each claimed to subsume the other in its own logic, depriving the other of equal voice. Yet what is significant is that such a voice was always present – even in its denial. Good examples come from cultural conquests, racisms and colonialisms. Yet the most pronounced monological logic is scientific reductionism to a single ontological base: the fragmenting logic of materialism.