Tautinės ir religinės pasaulėjautos atspindžiai Antano Kmieliausko tapyboje ir skulptūroje

LTStraipsnis skirtas vieno universaliausių šiuolaikinės Lietuvos religinės dailės atstovų Antano Kmieliausko (1932–2019) kūrybos analizei. Pradžioje glaustai aptariamos dailininko kūrybos ištakos, tas artimiausių bičiulių ratas, per kurį, prie jo prisidėjus filosofui Justinui Mikučiui, Lietuvos dailėje skleidėsi naujos modernėjimo ir grįžimo prie tautinių idealų tendencijos. Daugiausia dėmesio tekste skiriama dailininko kūrybos sklaidai dviejose svarbiausiose meninės raiškos srityse – molbertinėje, monumentaliojoje freskų tapyboje ir skulptūroje. Detaliai analizuojami jo pamėgti kūrybos žanrai, svarbiausi kompozicijos, plastinių ir kitų formalių problemų sprendimų savitumai. A. Kmieliauskas traktuojamas kaip vienas universaliausių XX a. antrosios pusės ir XXI a. pradžios mūsų dailininkų, didis piešinio, freskų tapybos ir skulptūros meistras, kurio kūryba plėtojosi pasaulietinės ir religinės dailės tradicijos bei neoklasicizmo estetikos nubrėžtų gairių plotmėje.

ENArticle analyses the works of Antanas Kmieliauskas (1932–2019), one of the most universal representatives of contemporary Lithuanian religious art. At the beginning it briefly discusses the origins of artist’s creativity, the circle of his closest friends (including poet Justinas Mikutis) through which new tendencies of modernization and return to national ideals emerged in Lithuanian art. The article mainly focuses on the artist’s monumental murals and sculptures; discusses in details their compositional peculiarities, the solutions of plastic and other formalistic problems; regards Kmieliauskas as one of the most versatile Lithuanian artist of the second part of 20th century and the beginning of the 21st century, whose creativity evolved within the frameworks of neoclassical secular and religious aesthetics.