Antropologinė lyrikos samprata : recenzija
LTRitos Tūtlytės knygoje Išliekanti lyrika: XX amžiaus lietuvių poezijos vidinių struktūrų kaita ne tik siekiama atskleisti lyrikos kaitą, bet ir keliamas kaitomo branduolio klausimas. Tuo studija išsiskiria lietuvių literatūrologijoje. Apie lyriką mąstoma pačiais lyrikos tekstais. Lyrikos esmė studijoje lieka nekonceptualizuota. Išryškinti imanentiškai funkcionuojančią sampratą vienas iš recenzijos užmojų. Tūtlytės strategija – tai ieškojimas asmens, kuris tapatinamas ne tik su teksto subjektu, bet su visu teksto pasauliu. Būtent lyrika pasirodantis asmenybiškumas leidžia teigti, kad lyrika išlieka. Lyrikos pagrindas ne puikūs sąskambiai, ne metaforų grožis, juolab ne jų naujumas. Ji kyla iš asmens, iš sugebėjimo išreikšti individualią gyvenimo pajautą. Asmenybinė lyrikos koncepcija labiausiai atsiskleidžia kalbant apie 4-ojo dešimtmečio poetus – Aistį, Nėrį, Brazdžionį, Miškinį. Prasiskverbdama pro nusistovėjusius vertinimus, Tūtlytė atidengia kūrybines intencijas ir stiprų gyvenimo, taip pat ir jo laikinumo pojūtį. 4-ojo dešimtmečio lyriką autorė sieja su gyvenimo filosofija. Vėlesnę poetų kartą Nykos-Niliūno, Mačernio, Radausko Tūtlytė atskleidžia, kaip norinčią gyvenimo, bet siekiančią jo per knygas. Autorė aiškina įtakas, įsigėrusias ne tik į tekstus, bet ir į pačius gyvenimo pojūčius, ne tik juos atveriančias, bet ir komplikuojančias. Asmens supratimą komplikuoja kaukės, atskleidžiamos kaip savęs suvokimo ir rodymo procesas. Asmuo parodomas kaip virpanti substancija, pagaunanti žodžius sau išreikšti, sutampanti su jais ir vėl iš jų išslystanti. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: "Išliekanti lyrika"; Poezija, lietuvių neoromantinė; Lyrika; Modernumas ir tradicija; Fenomenologinė kritika; Teksto analizė; Filosofija, gyvenimo; Rita Tūtlytė; "Lyrics which remains"; Lithuanian neoromantic poetry; Modernity and tradition; Phaenomenological critics; Analysis of texts; Philosophy of life.
ENRita Tūtlytė’s book “Išliekanti lyrika: XX amžiaus lietuvių poezijos vidinių struktūrų kaita” [Lasting lyrics: the evolution of internal structures of 20th century Lithuanian poetry] seeks to depict the evolution of lyrics. This feature sets the study apart other research. Lyrics are contemplated through actual lyrical texts. The essence of lyrics in this study remains un-conceptualized. Tūtlytė’s strategy is to locate a person, who is equated not only with the subject of the text, but also with the whole world of the text. It is namely individuality expressed through lyrics that allows one to claim that lyrics remain. The basis of lyrics is constituted not by wonderful accords, not by the beauty of metaphors, and especially not by their freshness. It stems from a person, from ability to express individual experience of life. Individual conception of lyrics best reveals itself in the discussion of 1930s poets: Aistis, Nėris, Brazdžionis, Miškinis. Overcoming established evaluations, Tūtlytė reveals creative intentions and a strong feeling of life as well as awareness of its ephemeral nature. The author links lyrics of 1930s to the philosophy of life. The later generation of poets – Nyka-Niliūnas, Mačernis, and Radauskas – is characterized as yearning for life, but reaching for it through books. The author explains influences that pervade texts and actual feelings of life, which not only reveal, but also complicate things. The understanding of a person is complicated by masks, revealed as process of self-discovery and demonstration. A person is shown as a vibrating substance catching words to express herself, identifying herself with them and later slipping out again.
