Why H. G. Gadamer’s “Philosophical Hermeneutics” cannot belong to the “Metaphysics of Presence”?

LTStraipsnio tikslas – išryškinti sąlyčio ir skirtumo taškus tarp hermeneutikos ir dekonstrukcijos mąstymo strategijų ir pateikti teorinius argumentus, kodėl H. G. Gadamerio hermeneutika neturėtų būti redukuota į vadinamąją „esaties metafiziką“. Klausimas, ar H. G. Gadamerio hermeneutika priklauso „esaties metafizikos“ epochai, ar nepriklauso, yra glaudžiai persipynęs su prasmės dogmatizmo ir prasmės reliatyvizmo problema. J. Derrida H. G. Gadamerio hermeneutiką traktavo kaip iš anksto esamos ir objektyvios prasmės ieškojimo ir radimo teoriją, vis dar priklausančią metafiziniam dogmatizmui. Straipsnyje siekiama pagrįsti priešingą tokiam vertinimui tezę: H. G. Gadamerio hermeneutikoje, paremtoje „gera valia“ suprasti, prasmės dogmatizmo (egzistuoja viena universali ir objektyvi prasmė arba tiesa) ir prasmės reliatyvizmo (egzistuoja daugybė interpretacinių prasmių be referencijos į pirminį ženklinamąjį) problema gali būti išspręsta atsižvelgiant ir priimant E. Husserlio fenomenologijoje siūlomą būdą bet kokio galimo supratimo objekto kaip „daikto savaime“ prasmę suprasti tik skirtinguose „perspektyviuose profiliuose“ (die perpektivishen Abschattungen), kai sąmonė geba juos susintezuoti ir taip išplėsti savąjį supratimo horizontą.Ši fenomenologinė pozicija, viena vertus, neleidžia „ištirpdyti“ suprantamo objekto prasmės reliatyvistinėje savireferentiškų interpretacijų gausoje, kita vertus, draudžia kalbėti apie vieną universalią ir dogmatiškai objektyvią bei teisingą kokio nors dalyko prasmę ir taip tokią „prasmės“ traktuotę redukuoti į „esaties metafiziką“.

ENH. G. Gadamer’s “philosophical hermeneutics” elicited a controversial response in contemporary philosophy. R. Rorty and G. Vattimo tried to impart a more relativistic shade to H. G. Gadamer’s hermeneutics. In contrast, J. Derrida was inclined to consider H. G. Gadamer hermeneutics more dependent on the previous epoch of “metaphysics of presence”. This article purposes to reveal the points of contact and division between the thinking strategies employed by hermeneutics and deconstruction, providing theoretical arguments why H. G. Gadamer hermeneutics should not be reduced to the socalled “metaphysics of presence”. The question whether H. G. Gadamer’s hermeneutics belongs to “metaphysics of presence” or not is closely intertwined with the problem of dogmatism of meaning and relativism of meaning. J. Derrida was inclined to regard H. G. Gadamer’s hermeneutic as a theory of a search for and discovery of a pre-existing or objective meaning which accounts for the theory’s persistent belonging with metaphysical dogmatism.In opposition to such judgement, this article seeks to substantiate the following thesis: in H. G. Gadamer’s hermeneutics which is based on the “good will” to understand, the problem of dogmatism of meaning (there is one universal objective meaning or truth) and relativism of meaning (there is a multitude of meanings open to interpretation without reference to the primary signified) can be solved by taking into consideration the way offered by E. Husserl phenomenology, i.e. by understanding any possible “thing” (die Sache) as a “thing-in-itself” only in different perceptual perspectives (die perspektivischen Abschattungen).