Тело в лирике Витаутаса Плюры
LTJAV poetas Vytautas Pliūra pagal savo pirmosios knygos "Švelnumas pragare" ("Tenderness in Hell") tekstus pastatė spektaklį. Vytautas Pliūra gimė Ilinojaus valstijoje, vaikystę praleido tėvų fermoje. Poeto tėvas -- lietuvis, kalėjęs koncentracijos stovykloje ir po antrojo pasaulinio karo emigravęs į JAV. Motina -- airių kilmės amerikietė. Vaikystėje Pliūra buvo berniukas prostitutė Los Andžele, vėliau -- Kalifornijos universiteto absolventas, mokyklos jaunesniųjų klasių mokytojas, Holivudo scenaristas, prodiuseris, dramaturgas, režisierius, savamokslis tapytojas. Jis taip pat -- Vietnamo karo dalyvis, o eiles pradėjo rašyti 1993 metais. Šiandien jis gyvena Los Andželo priemiestyje ir dalyvauja projekte "Lamp Art Project". Tai bendrija, padedanti žmonėms su sutrikusia psichika. Pats Vytautas Pliūra serga maniakine depresine psichoze. Postmodernioji estetika kritikuoja tradicinę reprezentaciją, siedama naująjį teatrališkumą su subjekto mirties scenoje idėja. Šiuolaikiniame pasaulyje subjektas nustoja būti identiškas sau, savajam aš. Jis praranda metafizinį stabilumą ir gali būti apibūdintas tik per refleksiją, skirtybę bei savęs raišką. Jo identitetas gali būti siejamas su kiekvienu nauju savojo kūno suvokimu, nes būtent per kūną vyksta naujų reprezentacijos formų paieška. Postmodernaus teatro estetika priėjo išvados, kad egzistencijos prasmės ir savęs pažinimas įmanomas tik per įvairias reprezentacines technikas. Skirtingose situacijose subjektas reiškiasi naujai, ir dekonstruoti jo identiteto neįmanoma.
ENThe poet Vytautas Pliura (U.S.A.) staged a play based on the texts of his first book Tenderness in Hell. The postmodern aesthetics criticizes the traditional representation and focuses on the idea of the subject's death on the stage in the new theatre. The subject of : the contemporary world cannot be identified to itSELF. It loses its metaphysical stability and can only be described through .reflection, difference and self expression. Its identity can change with every new perception of its own body for it is the body that allows new forms of representation. The aesthetics of the postmodern theatre has come to a conclusion that the cognition of the essence of existance as well as oneself can be possible only by using different representation techniques. The subject expresses itself differently in different situations and its identity cannot be deconstructed.
