Derrida ir Kieferis: išnarinto laiko beieškant

LTRemiantis Jacques’o Derrida Marxo šmėklose išplėtota išnarinto laiko metafora bei įkontekstinant vokiečių tapytojo ir skulptoriaus Anselmo Kieferio kūrybą postfenomenloginėje filosofinėje perspektyvoje, straipsnyje įrodinėjama tezė, jog Kieferio darbuose veikia išnarinto laiko šmėkliškumas, kuriuo per transformatyvų materialumą sprendžiama praeities nereprezentuojamumo problema. Aptariant tokius Kieferio kūrybos motyvus, kaip katastrofos nuojauta, kultūrinės atminties ir užmaršties dialektika bei alchemiškais bruožais pasižyminti materijos transformacija, konceptualizuojamas kolektyvinę ir asmeninę atmintį gydyti pajėgus meninės mediacijos potencialas, kurio kertinė ašis – priežastinei praeities-dabarties-ateities logikai nepasiduodantis laikiškumas.

ENBy employing the metaphor of time out of joint, widely exploited by Jacques Derrida in his Spectres of Marx and by recontextualising the work of Anselm Kiefer, a German painter and sculptor, within post-phenomenological philosophical perspective, this article is stating that Kiefer’s works put into action the spectrality of the disjointed time which solves the problem of representation of the past through transformative materiality. By discussing such Kiefer’s creative motives as luring catastrophe, the dialectics between cultural memory and memory-loss, as well as the alchemic transformation of matter, the potential of artistic mediation is conceptualized and it is showcased how it is capable of healing the memory while resisting the causal logic of past-present-future temporality.