Šokio scena: politiniai iššūkiai ir naujos strategijos

LTStraipsnyje analizuojama šiuolaikinio šokio scenos evoliucija ir įvykiai, skatinę esminę šokio ir visuomenės „dueto“ kaitą. Šiuolaikinis šokis kaip socialinis ir politinis reiškinys išryškėjo nuo pirmą kūrėjų darbų, šokio kūrimas ir prezentacija buvo revoliuciniai, įtraukę tam tikras visuomenės dalis ir kūrę moterų (dažnai - sufražisčių) judėjimų ir naujos meno krypties sinergiją. Vėliau vienu svarbiausių pokyčių mene tapo kūno išviešinimas, jo akcentavimas. Praūžus per- formatyvumo ir poststruktūralistiniams vėjams, atlikimui suteikiant kur kas platesnį žvilgsnį (Richardas Schechneris), imtas kvestionuoti šokio pateikimo mechanizmas ir perteikiamos prasmės. Kas laukia šiandien šokio ir kokių imamasi politinių žingsnių, kur link einama - tai sufleruoja ir politinės darbotvarkės, ir nauji kūrėjų darbai.

ENContemporary dance has been a distinctive social and political phenomenon ever since the emergence of the first artists’ works. The creative process became the arrival of the Other in the world of established norms, while his/her presentation involved certain parts of society and created a synergy between the women’s movement (often among the Suffragettes) and new art streams (Isadora Duncan, Loie Fuller). Rather than simply representing a narrative, an important theme in personal freedom and its expression became hearing one’s body and one’s impulses. The juxtaposition of art with the established traditions is continually being continued: concentration into oneself and the maximum reduction of everything that is unnecessary is visible in the work of Yvonne Rainer from 1966, Trio A, and is related to the performative turn. Pina Bausch’s method allows dancers to become co-authors, taking a deeper look into their psyche. Jerome Bel generally questions the traditions of representation and deconstructs them. Today’s intense environment is noted for its “desire to constantly transgress and the desire for total control,”-Marie Luise Angerer. Lithuania’s dance stage also demonstrates a clear shift towards per- formativity, to stage presence, and relations between dancers and the public are changing where they are becoming more fluid. Strict classifications no longer apply, they must be denied, and the dynamism of art is also becoming an object of cultural policy.