Literatūros tarnas ir šeimininkas

LTPokario metais lietuvių literatūrologija patyrė didelį komunistinės ideologijos spaudimą: buvo siekiama siaurinti autentiškos nacionalinės kultūros erdvę, eliminuoti jos tautines šaknis, nustumti į užmarštį sovietinio režimo nepripažįstančių rašytojų veikalus. Kaip tokiomis sąlygomis formavosi žymaus literatūrologo akademiko Jono Lankučio (1925-1995) veikla, kokią reikšmę ji turėjo anais metais ir kaip ji vertintina iš šių dienų perspektyvos? Mokslininkas ilgą laiką buvo vienas iš literatūrinio ir kultūrinio gyvenimo vadovų, autoritetų. Jis dažniausiai rinkosi diplomatiško laviravimo strategiją: paklusdamas oficialiajai politikai ir savo darbuose deklaruodamas socrealizmo principus, tuo pat metu siekė atskleisti nesovietinės literatūros vertybes, kurti kuo platesnę nacionalinės literatūros sampratą. Tyrėjo literatūrologiniai darbai per kelis dešimtmečius evoliucionavo aiškia linkme – nuo nuasmenintų, naujakalbe reiškiamų tezių iki labiau individualizuotų interpretacijų. Nuostatų, požiūrių transformacijas dera aiškinti kaip asmenybės intelektualinį laisvėjimą ir kaip dėsningą daugelio šios kartos atstovų kelią. Reikšmingiausia jo palikimo dalis sietina su dramaturgijos bei literatūros istoriografijos tyrinėjimais; svarbus jo indėlis ugdant jaunus literatūrologus. Straipsnyje parodyta pokario kartų konfigūracija, taip pat iškeltos kai kurios psichologinės tyrėjo predispozicijos. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Biografika; Biographic studies.

ENIn the post-war period the Lithuanian literature faced pressure from the communistic ideology: it was decided to narrow the space of authentic national culture, to eliminate its ethnic roots, to bury works of those writers who did not recognize the Soviet regime. How did a famous litterateur and academician Jonas Lankutis (1925-1995) work in those circumstances? What meaning did his work have in those years and how is his work to be valued from today’s perspective? For a long time the scientist was one of the leaders and authorities of the literary and cultural life. He mostly used a strategy of diplomatic manoeuvring: while being obedient to the official policy and proclaiming the principles of social realism in his works, at the same time he aimed at revealing the values of non-Soviet literature, developing as wide the conception of national literature as possible. In a few decades his literary works evolved toward a clear direction – from impersonal theses to more individualized interpretations. The most significant part of his heritage relates to studies of dramaturgy and literature historiography. He also contributed to educating junior litterateurs.