Jonas Lankutis: "Dirbęs literatūroje"

LTJonas Lankutis (1925-1995) yra išleidęs per dvidešimtį knygų, ne ką mažiau suredagavęs, parašęs per šimtą straipsnių ir studijų įvairiais literatūros klausimais. Keturis dešimtmečius, jo paties žodžiais tariant, „dirbęs literatūroje“ – ir kaip jos tyrėjas, ir kaip bendrų darbų organizatorius bei vadovas; 1984-1992 m. Lietuvių kalbos ir literatūros instituto direktorius. Lankutis – akademinio tono kritikas, manęs, kad literatūrą tik iš didelės prabangos galima vertinti vien absoliučiais grožio, meniškumo ar estetinio tobulumo kriterijais. Lankutis ir ideologinių suvaržymų laiku bandė laviruoti taip, kad nepakenktų literatūrai. Per jo darbus eina nemaža dalis ir oficialių tarybinio laikotarpio literatūros vertinimų ir direktyvų (Socialistinis realizmas lietuvių literatūroje (1959), Literatūra ir humanistiniai idealai (1963). Lankutis buvo geras literatūros diplomatas ir kompetentingas jos, ypač dramaturgijos, žinovas. Būtent nacionalinės kultūros visumos jautimas ir branginimas sudaro Lankučio literatūrinės orientacijos esmę. Įsijungęs į kritiką pirmuoju pokario dešimtmečiu, laikėsi oficialių reikalavimų. Bet palaikė literatūros atsinaujinimą, prasidėjusį šeštojo dešimtmečio viduryje, daugiausia dėmesio sutelkdamas į procesą. Dar 1959 metais pradėjo iš naujo kelti nacionalinio savitumo klausimą. Svarbiausias Lankučio veikalas – studija Lietuvių dramaturgijos raida (1974; 1979), kurioje aptarta apie 700 dramos kūrinių ir beveik 100 autorių. Lygiai reikšmingas išlieka Vinco Mykolaičio-Putino gyvenimo ir kūrybos tyrinėjimas. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Tautinė kultūra; Socialistinis realizmas; Nacional culture; Socialist realism.

ENJonas Lankutis (1925–1995) published about twenty books; and he edited about an equal number for publication. He wrote about one hundred articles and studies on various literary themes. For four decades, as he put it in his own words, he “worked in literature” – as a researcher, and as an organiser and leader of collaborative efforts. From 1984 to 1992 he was Director of the Lithuanian Language and Literature Institute. Lankutis was a literary critic of an academic tone, believing that it would be self-indulgent to evaluate literature only from the standpoint of its beauty, artistry and aesthetic perfection. During the era of Soviet ideological repression, he tried to manoeuvre in such a way as not to hurt literature. He was responsible for many of the official Soviet era evaluations of literature and directives (Socialist realism in Lithuanian literature (1959), Literature and humanist ideals (1963)). Lankutis was a good diplomat of literature and a competent scholar in the field, especially concerning dramaturgy. The essence of his literary orientation was that he had a feel for the totality of our national culture, and he cherished it. As a literary critic in the first decade of Soviet occupation, he had to conform to official requirements. But he supported the literary renewal movement of the mid 1950s onward, directing most of his attention to process. As early as 1959 he began to raise the issue of national character. Lankutis’ most important work was the study The evolution of Lithuanian Dramaturgy (Lietuvių dramaturgijos raida, 1974;1979), in which he discusses about 700 works for the theatre and almost 100 authors. Equally important is his investigation of the life and work of Vincas Mykolaitis-Putinas.