Mažieji žanrai Jono Lankučio archyve

LTStraipsnyje apžvelgiami Lankučio archyve, kuris saugomas Lietuvių literatūros ir tautosakos institute, esantys trumpi, iki šiol nespausdinti tekstai: Lankučiui skirti bei jo paties rašyti laiškai, proginės kalbos, vidinės (kitaip sakant, ne spaudai, bet leidykloms ar Kultūros ministerijai skirtos) recenzijos, rekomendacijos. Visi šie rašiniai liudija, kad Lankutis ypač aktyviai rūpinosi lietuvių nacionalinės dramaturgijos raida. Jis beveik nerašė neigiamų recenzijų, bet visada siūlydavo taisyti, ryškinti personažus, stiprinti pjesės konfliktą ir pan. Tokius patarimus (o dramaturgai jų laukdavo ir laiškuose prašydavo) įsigilinęs į rankraštį Lankutis laiškuose duodavo ir patiems rašytojams. Reikia pabrėžti, kad vidinėse recenzijose Lankutis keldavo tik estetinius, bet ne ideologinius reikalavimus, jam buvo svarbi nacionalinės dramos įvairovė, jis darė viską, kad lietuvių skaitytoją ir žiūrovą pasiektų šiuolaikinių užsienio autorių pjesės. Ideologiniai „žaibolaidžiai“ ar marksizmo klasikų citatos Lankučiui būdavo tik priedanga, kai reikėdavo rekomenduoti spaudai nelabai valdžiai parankų rankraštį arba paminėti nelabai parankaus literatūros klasiko jubiliejų. Chronologiškai žiūrint į archyvinius tekstus, aiškiai matyti pozityvioji Lankučio veiklos pusė ir tai, kaip jis laisvinosi iš privalomojo tarybiniam literatūrologui ideologizuoto kalbėjimo. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Mažieji žanrai; Kritika; Ideologija, oficiali; Dramaturgija; Minor genres; Criticism; Official ideology; Dramaturgy.

ENThe article examines short, previously unpublished texts from Lankutis’ archive, held at the Lithuanian literature and folklore institute: the archive contains letters addressed to Lankutis and written by him, speeches, internal (that is, written not for publishing, but for publishing houses or the Ministry of Culture) reviews, recommendations. All of these texts point to the fact that Lankutis was very active in cultivating evolution of Lithuanian national play writing. He wrote almost no negative reviews, but always suggested to improve, articulate characters, strengthen play conflicts and so on. Lankutis would provide such suggestions (play writers were waiting for them and expressed their expectations in letters) upon the study of a manuscript in letters addressed to writers. It is important to note that in internal reviews Lankutis would put forward only aesthetic, but not ideological requirements; he was interested in maintaining a variety of national plays and did his utmost to ensure that contemporary plays by foreign authors would reach Lithuanian readers and audience. Ideological “lightning-rods” or quotes by Marxist authorities for Lankutis were just a cover to be used when he wanted to recommend for publishing a manuscript that fell short of the government’s expectations or to commemorate an anniversary of a literary personality disliked by the authorities. As one looks chronologically into archival texts, one can clearly see the positive side of Lankutis’ activities and how he emancipated himself from ideological speaking expected from a Soviet literary figure.