Dramaturgijos istorijos akcentai Jono Lankučio veikaluose

LTAkademikas Jonas Lanktis padėjo fundamentalius pagrindus lietuvių dramaturgijos tyrinėjimams, įtvirtino jų, kaip literatūros žanro, kanono parametrus: surinko tekstų archyvą (per 700 dramos kūrinių), jį įvertino, sukūrė hierarchijas. Pagrindinis Lankučio veikalas Lietuvių dramaturgijos tyrinėjimai (1974-1983) yra pirmasis specialusis istoriografinis darbas, kuriame nuosekliai aprašyta visa lietuvių dramaturgijos raida, atskleisti jos ypatumai. Paskutinysis veikalas, – studija Lietuvių egzodo dramaturgija: 1940-1990 (1995) papildo lietuvių dramaturgijos panoramą sovietmečiu priverstinai nutylėtu, savitu lietuvių dramaturgijos klodu. Lankutis esmingai pakoregavo akcentus, įtvirtintus teatrologijos darbuose. Daugelis mėgėjų ir profesionalų teatre populiarių kūrinių, atliepiančių tam tikro laikotarpio teatro galimybes, Lankučio yra traktuojami tik kaip dramaturgijos istorijos fonas, kuriame išryškėja kūriniai, nesulaukę teatro dėmesio, tačiau patraukiantys vidine energija, originaliu dramatizmu. Dramaturgijos istorijoje Lankutis išryškina esminius Vydūno, Vinco Krėvės, Vinco Mykolaičio-Putino, Balio Sruogos, Juozo Grušo, Justino Marcinkevičiaus, Kazio Sajos, Sauliaus Šaltenio, Juozo Glinskio, Antano Škėmos, Algirdo Lansbergio, Kosto Ostrausko dramaturgijos bruožus. Įtvirtina lietuvių dramaturgijos klasikų kūrybą apibendrinančias sąvokas: filosofinė drama (Vydūnas), psichologinis dramatizmas (Krėvė), lyrinis dramatizmas (Putinas), dienos aktualijų pjesė (Petras Vaičiūnas), poetinis teatras (Sruoga).Reikšminiai žodžiai: Dramaturgija; Dramos istorija ir teorija; Drama; History and theory of the drama.

ENAcademic Jonas Lankutis laid the foundations for Lithuanian drama studies, confirming its parameters as literary genre. He compiled a text archive (about 700 works of drama), evaluated them all, and established a hierarchy. Lankutis’ fundamental work Lietuvių dramaturgijos tyrinėjimai (Studies in Lithuanian Dramaturgy), which he authored from 1974 to 1983, is the first special historiographic work to write comprehensively about the entire development of Lithuanian drama, and to reveal it characteristics. His final work, Lietuvių egzodo dramaturgija: 1940–1990 (Dramaturgy of the Lithuanian Exodus: 1940–1990), published in 1995, fills the void left in the Lithuanian dramaturgical panorama caused by Soviet-enforced silence on certain issues, and fills it with a distinct layer of dramaturgical material. Lankutis has essentially corrected the tendentious aspects that had crept into Lithuanian theatre studies. Many of the pieces that were popular in amateur and professional theatre, reflecting the limited potential of the theatres of the time, are treated by Lankutis only as an historical dramaturgical backdrop, against which he contrasts some pieces that did not attract much attention in the theatres in their time, but which are attractive in their internal energy and original dramatism. In his history of dramaturgy, Lankutis describes the essential aspects of the works of Vydūnas, Vincas Krėvė, Vincas Mykolaitis-Putinas, Balys Sruoga, Juozas Grušas, Justinas Marcinkevičius, Kazys Saja, Saulius Šaltenis, Juozas Glinskis, Antanas Škėma, Algirdas Lansbergis and Kostas Ostrauskas. He endorses the concepts that define the classics of Lithuanian drama: philosophical drama (Vydūnas), psychological drama (Krėvė), lyrical drama (Putinas), drama of daily life (Petras Vaičiūnas), poetic theatre (Sruoga).