Jan z Bierawy i Żubrzy beneficjentem króla Władysława Jagiełły

LTValdant Vladislavui Jogailai į Lenkiją traukė nemažai riterių iš kaimyninių Silezijos kunigaikštysčių, įėjusių į Čekijos Karūną. Už karinę tarnybą jie gaudavo ne tik pinigų, bet ir žemes, ko sunku buvo tikėtis gimtojoje Silezijoje. Lenkų nuo seno gyvenamose žemėse tai irgi nebuvo lengva, tačiau einant toliau į rytus vėrėsi neblogos perspektyvos Rusios žemėse, kur gyventojų tankumas nebuvo didelis. Gavę ten žemės atsikėlėliai turėjo ginti ne tik savo valdas, bet ir su ginklu rankose tarnauti Lenkijai, gindami ją nuo išorinių priešų. Straipsnyje pristatoma vieno iš Aukštutinės Silezijos atvykusio riterio, Jano iš Bieravos, biografija. Jogaila 1407 m. spalio 27 d. jam paskyrė amžinam naudojimui žemių karališkame kaime Zubžy (Żubrzy), buvusį Raudonojoje Rusioje, prie Lvovo. Dėl šaltinių trūkumo sunku pasakyti už ką jis buvo įvertintas Jogailos, nepagailėjusio dalies žemių iš jam priklausiusio kaimo. Tačiau yra žinoma, kad privaloma sąlyga beneficijantui buvo ten apsigyventi ir esant reikalui išstatyti kariniuose žygiuose vieną ietininką ir du lankininkus. Janas iš Bieravos ten atsikėlęs iš karto ėmė rašytis prie savo vardo jau naujo kaimo pavadinimą, o pagal jį ilgainiui įgijo pavardę ir davė pradžią Zubrskių giminei XV amžiuje. Jis turėjo didelę šeimą, prakuto, praturtėjo, pirko papildomai žemės, įgijo autoritetą tarp vietinių, vykdė ir atsakingas pareigines funkcijas (asesoriaus, valdiškų ir šlėktiškų dokumentu paliudijimo, miesto teisėjo), turėjo savo giminės herbą. Jano iš Bieravos karjera yra pavyzdys kaip sėkmingai buvo pasinaudota Lenkijos karaliaus jam suteiktu šansu.