Žmogaus teisių užtikrinimas užsieniečių išsiuntimo bylose
LTUžsieniečių išsiuntimas nėra naujas reiškinys Lietuvos valstybės gyvenime, tačiau jis nuolat kinta, plėtojasi, atsiranda vis naujų ir aktualių jo taikymo aspektų. Pavyzdžiui, įvedus prieglobsčio institutą Lietuvoje atsirado teisiniai apribojimai išsiųsti užsieniečius dėl tarptautinės teisės numatytų pagrindų pagal žmogaus teisių dokumentus (pirmiausia 1951 m. Jungtinių Tautų konvenciją dėl pabėgėlių statuso bei 1950 m. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją). 2008 metais priėmus Europos Sąjungos (toliau – ES) direktyvą Nr. 2008/115/EB (toliau – ES Grąžinimo direktyva), atsirado poreikis perkelti direktyvos nuostatas į nacionalinę teisę (perkėlimo terminas suėjo 2010 m. gruodžio 24 d.). Šiuo metu svarbiu veiksniu, lemiančiu išsiuntimo klausimų sprendimą kiekvienoje ES šalyje, yra ES Teisingumo teismo (toliau – ESTT) bei Europos žmogaus teisių teismo (toliau – EŽTT) praktikos taikymas užsieniečių bylose. Taigi, aspektų, kuriais galima būtų nagrinėti žmogaus teisių užtikrinimą užsieniečių išsiuntimo bylose, tikrai yra nemažai. Šiame straipsnyje apsiribosime keliais žmogaus teisių užtikrinimo aspektais, kurie patenka į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) akiratį ir kurie savaime yra gana plačios apimties net ir tokiai glaustai apžvalgai. Taigi, šio straipsnio tikslas – įvertinti, kaip LVAT taiko ESTT ir EŽTT praktikoje suformuluotus principus užsieniečių išsiuntimo bylose, ypač sulaikymo išsiuntimo tikslu ir alternatyvų sulaikymui taikymo, išsiuntimo sustabdymo dėl šeimos apsaugos priežasčių ir savanoriško išvykimo prioriteto prieš išsiuntimą užtikrinimo atvejais [p. 190-191].
