Pagrindinės bylų prieš Lietuvą Europos Žmogaus Teisių Teisme pamokos. Kalinimo sąlygų problematika lietuviškose bylose
LTLietuvos Respublika nuo pirmųjų Nepriklausomybės atkūrimo dienų išskirtinį dėmesį skiria žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugai. Žmogaus teisės yra visuomeninės vertybės – laisvės, imunitetai ir privilegijos, kurių gali reikalauti žmogus „kaip savo teisės“2. 1992 m. spalio 25 d. referendumu priimtoje Lietuvos Respublikos Konstitucijoje3 žmogaus teisėms skiriamas didelis dėmesys, jos išdėstytos, visų pirma, II skyriuje „Žmogus ir valstybė“, o taip pat ir kitose Konstitucijos nuostatose, pabrėžiant, be kita ko, prigimtinį žmogaus teisių pobūdį (Konstitucijos 18 str.) bei įtvirtinant asmenų lygybės principą (Konstitucijos 29 str.), teisę kreiptis į teismą (Konstitucijos 30 str. 1 dalis), įtvirtinant pagarbos privačiam gyvenimui bei korespondencijos neliečiamybei principą (Konstitucijos 22 str.) ir daugelį kitų žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių. 1992 m. priimta Konstitucija tapo žmogaus teisių apsaugos sistemos kūrimo Lietuvoje pagrindu, kuri aiškinama atsižvelgiant ir į Lietuvos Respublikos prisiimtus tarptautinius įsipareigojimus, visų pirma į 1950 m. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija arba EŽTK) bei jos papildomų protokolų nuostatas bei Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir Teismas, Strasbūro Teismas arba EŽTT) jurisprudenciją. [...] Šiame straipsnyje bus analizuota, visų pirma, lietuviškų bylų problematika Europos Žmogaus Teisių Teisme 1995 – 2005 m., po to bus analizuojamos svarbiausios lietuviškos bylos, Autorės nuomone, 2006-2017 m. laikotarpiu, taip pat didelis dėmesys bus skiriamas byloms, kuriose buvo konstatuoti įvairių EŽTK nuostatų pažeidimai dėl kalinimo sąlygų bei aptariami europiniai standartai šioje srityje [p. 44, 48].
