M. de Unamuno valios samprata metafizinio voliuntarizmo kontekste

LTStraipsnyje nagrinėjama Miguelio de Unamuno valios samprata ją lyginant su Arthuro Schopenhauerio valia ir Henri Bergsono gyvybės polėkiu. Nepaisant to, kad Unamuno filosofijos objektas, paties filosofo teigimu, yra žmogus konkrečiąja prasme, Schopenhauerio – visa tikrovė, Bergsono – gyvybės evoliucija, pripažįstamas koreliatyvus šių sąvokų pobūdis. Sąsajas patvirtina ir valios bei gyvybės polėkio veikimo per pažintines gebas Unamuno, Schopenhauerio ir Bergsono filosofijoje analizė. Tačiau Unamuno nuo kitų dviejų autorių skiria jo metodologijos specifika: nepaisant visiems trims būdingo intelekto galių pažinti tikrovės esmę nepajėgumo pripažinimo, Unamuno, kitaip nei Schopenhaueris ar Bergsonas, iškelia kančios patirties ir iš jo kylančios užuojautos gebos svarbą voliuntaristinio tikrovės pamato pažinimui; tokiu būdu, Unamuno manymu, visuotinume neprarandama žmogiška konkretybė, kaip nutinka Schopenhauerio ar Bergsono sistemų atveju. Šį skirtumą patvirtina ir jo filosofinių idėjų pateikimo forma – grožinė literatūra, kuri gali būti pavadinta mėginimu mąstyti kartu ir konkretybę, ir visuotinybę.

ENThe article deals with Miguel de Unamuno’s conception of will in comparison with Schopenhauer’s will and Bergson’s vital impetus. Despite the difference of object in philosophies of these three authors (Unamuno says that he deals with a human in concrete sense, Schopenhauer – with reality in the broadest sense, Bergson – with living organisms), the referents of those conceptions are correlative. These correlations are approved by analysing how will and vital impetus act through cognitive faculties in humans. However, Unamuno’s specific methodology is a key aspect that separates him from the two other authors: although they all recognize the intellect’s inability to know the essential reality, Unamuno, unlike Schopenhauer and Bergson, underlines the significance of suffering and empathy (that arises from suffering) in grasping voluntarist essence of reality. Through this methodology, Unamuno thinks, concreteness is not lost in universality as it happens in Schopenhauer’s and Bergson’s systems. This methodological difference is also approved by the form through which Unamuno represents his philosophical ideas: literary fiction (novels, dramas, poetry) as a form of philosophy can be called an attempt to think concreteness and universality together.