On the corporeal origins of language: Derrida says yes to Joyce

LTStraipsnyje išplečiama įžvalga, kad James’o Joyce’o žinovams skirtoje 1984-ųjų paskaitoje „Ulisas gramofonas“ Jacques’as Derrida atlieka metodologiškai nuoseklią fenomenologinę analizę, kuria parodo, kad Joyce’o Uliso skaitymo akte įveiksminamos esminės patirties struktūros, panardinant skaitytoją į prasmės radimosi kūniškoje jos pagavoje patirtį. Iš pažiūros atsitiktinių faktų kaleidoskopas, pateikiamas šioje paskaitoje, pasirodo esąs huserliškoji variacija, kuria apčiuopiama jungčių tarp įvairiais pavidalais pasirodančio kūno ir sociokultūrinės tvarkos bei sąmonės užduotų reikšmės struktūrų paradigma. Taip atliekama dekonstrukcinė analizė atveria prasmės ištakų įvykį – skirties, ir sykiu kalbos, steigtį – gyvo kūno patirties lauke, kuris, kaip Derrida atranda skaitydamas Joyce’ą, yra taip pat ir juslinio, kūniškai patiriamo pirmapradžio intencionalumo vieta ir patirtis.

ENThis paper elaborates on the insight that, in his 1984 address to Joyce scholars “Ulysses Gramophone,” Jacques Derrida performs a methodologically comprehensive phenomenological analysis to show that James Joyce’s Ulysses activates the essential structures of experience to make the reader live through the constitution of sense as corporeally lived and grasped meaning. A deceptively casual collection of facts Derrida rehearses in this talk is, also, a Husserlian variation of connections and continuities between the body, in its many manifestations, and the signifying structures of the socio-cultural order and consciousness. This variation leads Derrida’s deconstructive analysis to the discovery of the originary event – the constitution of distinction and, with it, language – in the living flesh which, as Derrida finds in Joyce, is the locus and experience of the sensual, corporeally lived intentionality.