Viena indoeuropiečių kalbų stilistikos bendrybė

LTKas pasakys, kodėl atskiros kalbos tuos pačius tikrovės daiktus ir reiškinius įvardino skirtingais garsų junginiais? Sakysime, kodėl arklio pavadinimo kodas susideda iš garsų komplekso arklys lietuvių kalboje, o kitose kalbose tariama kon', pferd, hors, cheval ir dar kitaip? Tik artimos giminystės saistomos kalbos šio keturkojo, kaip ir įvairių kitų objektų, sąvokai reikšti vartoja nedaug besiskiriančius garsus, kurių bendrumus ir skirtumus kalbotyros žinovai geba paaiškinti kalbų ir jų šeimų istorinės raidos dėsniais. Negana to, lyginamoji kalbotyra yra įsigudrinusi surasti atskirų žodžių proformas kaip kadaise prokalbėse egzistavusius archetipus. Taip daroma ir su arklio sąvoką reiškiančiu žodžiu, pasinaudojant senųjų mirusių ir gyvos lietuvių kalbos, išlaikiusios daug archainės leksikos ir formų, pavyzdžiais. Rekonstruojamas indoeuropiečių prožodis ekuo-s, kuris vedamas iš šen. Indų ašva, avestos aspa, šen. persų asa, šen graikų hippos, lotynų equus, buvusio gyvo lietuviško žodžio ašva'. Beje, ir dabartinis lietuvių žodis arklys labai primena cituotus senųjų kalbų garsų junginius, ypač lotynų equus, nors jį linkstama kildinti iš žodžio arti. Dar ryškesnių bendros kilmės žymių su senųjų kalbų atitikmenimis turi lietuvių žodis dantis, plg. sanskrito dantan, dantas, šen. graikų adus, kilm. odontos, lotynų dens, daugisk. dentes, šen prūsų dantas. Jis savo garsų sandara kur kas archaiškesnis už kitų dabartinių Europos kalbų žodžius zub, zahn, tooth. Tik dabartinėse romanų kalbose danties sąvoka koduojama garsais, nedaug nutolusiais nuo savo lotyniškojo pirmtako (p. 39).