Kultūrinio planavimo nesėkmės: valstybės šventė kaip politinių nesutarimų objektas

LTŠiame straipsnyje, remiantis programos „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“ ir Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio programos kritika, analizuojamas pastarąjį dešimtmetį viešojoje erdvėje reiškiamas nepasitenkinimas valstybės švenčių organizavimu. Kvestionuojamos kultūrinio planavimo teorinės prielaidos ir parodoma, kokiais būdais reprezentacinės kultūros nuostatos ir oficialiosios planavimo darbotvarkės konfrontuoja su realiai egzistuojančia kultūros politika ir žiniasklaidoje artikuliuojama nepasitenkinimo ir kritikos darbotvarke. Valstybinių jubiliejų ir panašios progos tarsi įpareigoja nacionalinę bendruomenę „tinkamai“ paminėti svarbias datas, tačiau šventei artėjant viešojoje erdvėje taip pat ryškėja reprezentacinės kultūros bei pilietinės kultūros sampratų priešprieša. Kuriamos programos, o visuomenės atstovų ir politikų lūpomis akcentuojama, jog tai turi būti „žmonių, ne valdžios“, renginys; deklaratyviai siekiama idėjinio vieningumo, prabylama apie būtinybę jubiliejiniam renginiui skirti atskirą biudžetą. Po eilinių šalies ar miesto valdžios rinkimų, deja, peikiami bei keičiami pirmtakų sumanymai. Akcentuojant kritinių tyrimų svarbą šiuo straipsniu rekomenduojama mokytis iš skirtingų patirčių, o kultūros politikos ir kultūros vadybos atstovams atsižvelgti į politinio gyvenimo ypatumus ir šalia sėkmės istorijų pamatyti ir akivaizdžiai nepavykusius kultūrinio planavimo atvejus. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Kultūros sostinė; Kultūros politika; Kultūros planavimas; Capital of culture; Cultural policy; Culture planning.

ENThis article offers an analysis of public critiques and political disagreements regarding the program “Vilnius – European Capital of Culture 2009” and the centennial commemoration of the restored Lithuania, which was celebrated in 2018. The premises of the culture planning paradigm are critically scrutinized, and the confrontations between living culture and strategic planning (unavoidable in political reality) are discussed. The occasions of state or city jubilees somehow make it obligatory for the national community to mention and celebrate the important dates in a “proper” way. But when the actual date approaches, the discussions in the public space reveal the contradictions and a divergence between the different understandings of “culture as display” and civil cultures. The government convenes committees and approves programs. The public figures, media, as well as politicians stress that an upcoming national holiday should be a feast for the people, not for those in power. The requirement for ideological unity is put forward along the political talks regarding the necessity of assigning a special budget for the event. After the routine procedures of political elections (be it national or local), however, the ideas and programs of predecessors are criticized, even ridiculed, and become subject for change. Instances of political disagreements and the ensuing conflict over cultural regulations suggest that a critical cultural policy becomes a useful tool for the analysis of debates in public space. In making cultural policy and culture management decisions, one should be careful of pitfalls in the culture planning model, i.e., along the success stories one should learn from various, not only positive experiences and evaluate the possibilities of failure in culture planning. [From the publication]

• Dainų ir šokių šventė Lietuvoje: visuomenės aktyvumas, šventės samprata ir vertinimas / Aida Savicka. Lietuvos kultūros tyrimai. 2015, 7, p. 75-92.
• Disagreement over monuments: cultural planning of national jubilees and public spaces in Vilnius / Skaidra Trilupaitytė. International journal of cultural policy. 2021, Vol. 27, Nr. 2, p. 246-260.
• Kūrybiškumo galia? Neoliberalistinės kultūros politikos kritika / Skaidra Trilupaitytė. Vilnius : DEMOS kritinės minties institutas, 2015. 259 p.