LTGali pasirodyti, kad diskutuoti apie ankstyvojo konfucianizmo etikos sąryšį su Emmanuelio Levino idėjomis nėra pagrindo, o tarpkultūrinė filosofija rizikuoja pateikti absurdiškus palyginimus. Vis dėlto filosofija yra susijusi su tiesos ir vertybių sritimi; ji nėra veikiama kultūrinės aplinkos. Todėl geografiniu ir istoriniu požiūriu skirtingi kultūriniai kontekstai nėra kliūtis plėtoti lyginamąją analizę. Lyginamoji ar tarpkultūrinė prieiga gali lemti tam tikrų kategorijų painiavą ir pažeisti savitos perspektyvos unikalumą, o globalizmas ir kosmopolitizmas, priešingai, gali ignoruoti tai, kas nepriklauso modernaus Vakarų racionalumo tradicijai. Levinas retai peržengdavo ribą, kurią jis vadino graikišku-žydišku-krikščionišku Vakarų pasauliu, priešindamas jį Azijos pasauliui. Todėl Levinas retai mini Kiniją savo veikaluose. Knygoje „Kito žmogaus humanizmas“ jis rašo apie galimą prancūzo ir kino susikalbėjimą kinų kalba, pagrįstą etiniu santykiu. Kadangi potencialaus filosofinio dialogo neturi sieti kultūrinė, kalbinė, tautinė ar rasinė giminystė, straipsnyje analizuojama Levino ir ankstyvoji konfucianizmo etika, atsižvelgiant į diskursų skirtį. Tyrime siekiama įveikti įtampą, kurią tarpkultūrinėse ar lyginamosiose analizėse sukelia susirūpinimas idėjų perdavimo keliais. Pasirinkta strategija skatina naujai pažvelgti į Levino ir konfucializmo etines pažiūras, apeliuojančias į kasdienybę ir šventybę.