The Work of service: Levinas's eventual philosophy of culture

LTPasirinkęs fenomenologijos kelią, Levinas sutelkė dėmesį ne į procesus ir produktus, o į patirtis ir būsenas. Jį domino orientacija, o ne objektyvacija. Tai reiškė, kad kultūros filosofija niekada nebuvo esminė Levino projekto dalis. Tokia prieiga, atskirianti prasmines etikos ir kultūros plotmes, sulaukė kritikos. Levinas aiškino XX a. totalitarizmo ir rasizmo katastrofas ne kultūros teorijos kontekste, o grynai etiniu požiūriu. Vis dėlto Levinas pasitelkė kultūrą, plėtodamas savo etikos sampratą. Išsakydamas nusivylimą struktūralizmu ir humanitariniais mokslais, atmesdamas teorinį absoliutizmą, ir moralinį reliatyvizmą, Levinas tvirtino, kad moralė nepriklauso kultūrai, tačiau suteikia galimybę ją vertinti. Jis kvestionavo filosofinius požiūrius į kultūrą kaip į esminį prasmės horizontą. Jam rūpėjo išsiaiškinti, kaip kultūra įgauna etinę orientaciją, peržengiančią žmogiškąją prasmės dimensiją; kaip moralė, o ne kultūra, orientuoja visą prasmių pasaulį į universalią plotmę, kuri nėra totalybė. Levinas apibrėžė kultūrą kaip totalizuojančio bendrumo sritį, reikalaujančią moralinės orientacijos, kurios ji pati negali pasirinkti. Tačiau svarstydamas apie etikos ir politikos sąryšius, jis nesiūlė kultūrą glaudžiau susieti etika. Straipsnyje aptariama Levino kultūros sąvoka ir etinės kultūros samprata, peržengianti kalbos ir pasaulio totalybę. Levinas apibrėžia tokią etinę kultūros dimensiją, kuri atvira kitam ir svetimam pasauliui.