LTAnglakalbėje recepcijoje Maurice’o Blanchot ir Emmanuelio Levino veikalų analizėje dažniausiai akcentuojami šių autorių mąstymo skirtumai, telkiant dėmesį į jų estetinio ir etinio požiūrio išsiskyrimą Taip pat pripažįstama, kad šie skirtumai nesupriešino dviejų bičiulių, kurie būties plotmėje išskyrė panašią ar net tapačią kitoniškumo struktūrą. Ši prielaida paprastai yra atspirties taškas tiems, kurie tyrinėja Blanchot ir Levino idėjų santykį. Nepaisant estetinio ir etinio jų požiūrio skirties, abu mąstytojus sieja temos, kurios skatino juos kritiškai žvelgti į fundamentaliąją ontologiją. Esamybės, mirties, kito, veido, transcendencijos temos, tiesiogiai nesusijusios su estetikos ir etikos klausimais, skatino filosofų dialogą. Straipsnyje siekiama parodyti, kad abu mąstytojus siejo atsakomybės samprata. Atsakomybės tema buvo viena esminių Levino filosofijoje, sutelktoje į etikos sureikšminimą ir etinės atsakomybės svarbos atsklaidą. Blanchot savo veikaluose irgi nagrinėjo atsakomybės jausmo tematiką, pripažindamas, kad atsakomybės sąvoka buvo pražiūrėta arba klaidingai interpretuojama Vakarų filosofijoje. Straipsnio tikslas – išnagrinėti Blanchot kritinį požiūrį į Levino atsakomybės sąvoką, išdėstytą knygoje „Nelaimės raštas“ (1980). Straipsnyje atskleidžiama, kad Blanchot kritika buvo nukreipta ne į etinius Levino argumentus, o susijusi su kalbos klausimais ir savasties singuliarumo problema.