Skeptical poetics and discursive universality: an etiquette of legacy in the time of Shoah

LTViename paskutiniųjų knygos „Kitaip negu būtis, arba Anapus esmės“ skyriuje Emmanuelis Levinas iškelia spekticizmo problemą. Ši tema, apmąstyta Šoa atminimui skirtoje knygoje, iki šiol nėra nuodugniau nagrinėta. Skepticizmo esama kiekvienoje Levino minties plėtotėje, tačiau projekte „Kitaip negu būtis“ jo paties argumentai neigia bet kokį bandymą argumentuoti. Levinas suabejoja diskursyviu savo rašymo statusu, įsitraukdamas į diskusiją apie filosofinę kalbą, jai būdingą sinchroninę ir anoniminę logiką, kuriai jis priešpastato kūryba ir komunikacija paremtą mąstymo diachroniją. Filosofas siekia tiesos, pasitelkdamas kitų filosofų palikimą, patirdamas kitų įtakas ir plėtodamas diskursą apie diskursą. Levino filosofijoje taip pat susipina daugybė filosofinių balsų – Parmenido ir Platono, Celano ir Goethe’ės, Aristotelio ir Maimonido, nacionalsocialistų bei žydų rabinų. Kaip šie balsai gali būti išgirsti filosofo, siekiančio išreikšti tiesą, kalboje? Tame klausime išryškėja tam tikras skeptiško vertinimo momentas. Straipsnyje plačiau analizuojama Levino skepticizmo samprata, aptinkama jo knygoje „Kitaip negu būtis“. Skepticizmas susijęs su kritiniu, jautriu ir tiesos ieškančiu filosofiniu mąstymu, į dialogą įtraukiančiu skirtingus balsus. Filosofinio skepticizmo samprata susijusi su kalbiniu skepticizmu. Levinas permąsto skepticizmo prasmę, panaikindamas įtampą tarp filosofijos ir skepticizmo.