Tracing the sacred, tracing the face: from Rosenzweig to Levinas

LTFranzo Rosenzweigo aptartos veido, tiesos ir Dievo sąvokos gali padėti išplėtoti gilesnę Emmanuelio Levino absoliutaus kito ir sakralumo sampratų analizę. Knygą „Tatalybė ir begalybė“, apmąstydamas begalybės bei veido fenomeną, Levinas rėmėsi Rosenzweigo mintimis, išdėstytomis filosofijos kūrinyje „Atpirkimo žvaigždė“. Straipsnyje aptariama, kokias idėjas Levinas perėmė iš Rosenzweigo, svarstydamas sakralumo ir Dievo būties klausimus. Pradžioje aptariamas Levino susidomėjimas Barucho Spinozos etika, kuri lėmė nusigręžimą nuo natūralizmo bruožų turinčios etikos. Pagrindinėmis Levino etikos sąvokomis tapo veido išraiškingumas bei žmonių santykis veidu į veidą. Rosenzweigas taip pat nagrinėjo etinę žmogaus transformaciją, žmogaus žmogiškumo išsipildymą etiniame elgesyje. Jo įžvalgos turėjo įtakos Levino etikos teorijai ir ypač asmeniško santykio veidu į veidą sampratai. Leviniškoji etika pasižymi dviem aspektais: iš Rosenzweigo veikalo Levinas perima veido struktūrą, kaip svarbiausio etiško judesio simbolį; žmogaus veido pavidalas tampa sakralumo patirties šaltiniu. Veidas yra sakralumo šaltinis, o sakralumas reiškiasi pasaulyje. Kaip unikali individo išraiška veidas susiduria su kitu, reaguoja į kitą ir betarpiškoje akistatoje su kitu, sužadina etinį judesį ir dvasinį augimą. Šventumas kyla iš santykio veidu į veidą. Rosenzweigo įtakoje veido prasmė Levino filosofijoje susiejama su etine atsakomybe.