Through the lens of Levinas: preliminary reflections on holiness (Leviticus 19)

LTEmmanuelio Levino šventumo apmąstymus siedami su žydų komentavimo tradicija, galime parodyti, kaip jo fenomenologinis požiūris išplečia šią tradicija. Tradiciniame judaizme ir Levino raštuose žodinė Talmudo komentavimo tradicija visada turi viršenybę rašytinio Biblijos teksto atžvilgiu. Kita vertus, Levinas plėtoja fenomenologinį požiūrį tiek savo filosofiniuose, tiek religiniuose apmąstymuose. Straipsnio tikslas yra apmąstyti Levino filosofijoje aptariamą sakymo aktą, kuris lemia tai, kas pasakyta. Levinui sakymas reiškia kalbėjimo intenciją arba tekstą, kuris dar netapo rašytine kalba. Iš naujo apmąstyti sakymo aktą yra gyvybiškai svarbi ir originali Levino kalbos filosofijos dalis. Jis siekia pažadinti intencijas, kurios glūdi ikidiskursyviniame lygmenyje. Šventojo Rašto kalboje sakymas paprastai nurodo į sakytinę Toros, Talmudo ir midrašų tradiciją, priešingą rašytinio teksto tradicijai. Straipsnyje nagrinėjami klausimai, kurie susiję su Levino žmogaus subjektyvumo, šventumo, sakralumo, kitoniškumo sąvokomis, išplėtotomis pasitelkiant biblinių tekstų interpretacijas. Levino interpretacijos lemia reikšmingas filosofijos transformacijas, kuriose etika iškeliama virš ontologijos. Apibendrinime teigiama, kad Levino šventumo sąvoka nėra savaiminė etinio gyvenimo dalis, ji susijusi su tuo, kas esame ir ką veikiame. Šventumas nėra kasdienio gyvenimo priešybė, jis reiškiasi subjekto santykyje su pasauliu ir su kitais žmonėmis, todėl jį galima tirti fenomenologiniu požiūriu.