Jankélévitch and Levinas on the “Wholly Other”

LTNegalima paneigti daugialypių ryšių, kurie sieja Vladimirą Jankélévitchių (1903–1985) su Emmanueliu Levinu. Be to, kad Jankélévitchius buvo Levino daktaro disertacijos „Totalybė ir begalybė“ (1961) gynimo komisijos narys, jis pažinojo Leviną, kuris dalyvaudavo žydų intelektualų koliokviumuose, ir buvo gerai susipažinęs su jo darbais. Straipsnyje dėmesys sutelkiamas į sąvoką „visiškai kitas“, kuri bendra abiems mąstytojams. Jankélévitchius diskusiją apie „visiškai kitą“ išplėtoja 1939 m. paskelbtame straipsnyje ir gana dažnai tą terminą pasitelkia 1949 metais, cituodamas vokiečių teologus Rudolfą Otto ir Blaise Pascalį. Ši sąvoka nulėmė pagrindinę jo knygos „Pirmoji filosofija“ temą. Levinas keliuose straipsniuose pripažįsta Jankélévitchiaus sąvokos „visiškai kitas“ įtaką jo paties filosofijai. Levinas ir Jankélévitchius sąvokoms „visiškai kitas“ ir „absoliučiai kitas“ suteikia gana skirtingas reikšmes. Abu mąstytojai šias sąvokas suvokia kaip galimybę peržengti būties ribas, tačiau jie pasirenka skirtingas interpretacijas ir skirtingus kelius. Levinas, apmąstydamas visiškai Kito skausmą, šią sąvoką susieja su etika, pabrėždamas kito asmens kitoniškumą. Jankélévitchiaus požiūriu, kitoniškumas gali nurodyti į kitų žmonių patirtį, bet nebūtinai. Šiame darbe išplėtota lyginamoji analizė atskleidžia dviejų mąstytojų pagrindiniuose veikaluose išdėstytus skirtingus požiūrius į visiškai Kito sampratą.