Levinas and Lacan: faced with the eclipse of Christianity

LTĮ filosofijos akiratį įvesdamas begalybės transcendenciją, Emmanuelis Levinas oponavo Hegelio filosofijai ir filosofijai kaip tokiai. Levino veikalo pavadinimas „Totalybė ir begalybė“ nurodo, kad begalybė priešinasi totalybei, kurioje absoliutus žinojimas nesirūpina žmogaus kančia. Levinas ieškojo alternatyvios teorinės prieigos, kuri per konceptą siekia suvokti realybę. Jo mintis yra įsišaknijusi XX a. istorijoje, tai – ne tik atsakas į Šoa, bet ir į krikščionybės saulėlydį. Atsiremdamas į etikos imperatyvą ir begalybės temą, Levinas apmąstė perėjimą iš judaizmo į krikščionybę, kurį aparė ir Freudas. Po absoliučios dvasinės tiesos nuosmukio, Levinas ieškojo žydiškų filosofijos pagrindų, kurdamas naują dvasios fenomenologiją. Sugrįžimas prie žydiškos tradicijos šaltinių yra reikšmingas aspektas psichoanalitinės minties tyrinėtojams. Šio straipsnio autoriaus požiūriu, Levino mintis savo forma ir turiniu yra susijusi su traumos poveikiu. Sutelkiant dėmesį į trauminius padarinius Levino filosofijoje, straipsnyje nagrinėjami psichoanalitiko Jascques’o Lacano konceptai, jo požiūris į Dievo mirtį ir krikščionybės nuosmukį XX amžiuje. Levinas ir Lacanas savo intelektinę brandą pasiekė pokariu ir abu susidūrė su tapačiais iššūkiais. Kiekvienas savaip stengėsi apmąstyti, ką Aušvicas reiškė žmonijos istorijai. Levinas save vertino kaip pranašą, liudijantį Begalybės egzistavimą, Lacanas tapatino save su žydų filosofu, ekskomunikuotu savo tautos. Levinas siekė atnaujinti ryšius su pranašiškąja tradicija; Lacanas siekė perkelti tradiciją už kito suvokimo ribų, į geismo plotmę.