The Self as inseparable separation: deepening the starting position for our relation with the environment

LTAplinkosaugos etikoje ilgą laiką vyravo dualistinė ir antropocentrinė individo samprata. Ekologai bandė pakeisti tokį mąstymo būdą, atkleisdami glaudų individo ryšį su gyvenamąja aplinka. Elizabeth Skakoon išplėtojo gamtos ontologiją, betarpiškai susijusią su žmogaus tapatybe ir biologine prigimtimi. Ekologai sutelkė dėmesį į biologinį „aš“. Martinas Drenthenas analizavo Europos šalyse vyraujančius diskursus apie individo ir natūralios aplinkos sąryšį. Jis pasiūlė alternatyvius požiūrius, kurie akcentuoja vietos reikšmę individo gyvenime. Ir Skakoon, ir Drenthenas skirtingose teorinėse perspektyvose pabrėžė biologinio „aš“ santykį su žeme, mūsų priklausomybę nuo aplinkos ir mūsų norą veikti joje bei tapti nepriklausomais. Abi pozicijos turi pozityvių ir negatyvių aspektų, iš kurių išplaukia aplinkosaugos problemos. Jose atsiveria galimybių ir pavojų dviprasmiškumas, kuris skatino apmąstyti neatskiriamo žmogaus atskirumo nuo gamtos tematiką. Straipsnyje aptariamas paradoksalus žmogaus santykis su natūraliąja aplinka. Darbą įkvėpė Levino filosofija, ypač „Totalybėje ir begalybėje“ išplėtota fenomenologinė analizė, skatinanti apmąstyti įvairius būties modusus: malonumą, gyvenamąją vietą, darbą, reprezentaciją ir emocinį paveikumą. Straipsnis skatina rimtai vertinti mūsų paradoksalią situaciją, net jei šiuo metu tai negali padėti priimti sprendimų, o tik sužadinti diskusijas apie žmogaus santykį su gamta.