Speech and silence: Levinas and the postwar refounding of ethics

LTStraipsnyje aptariami neskelbti Levino pasisakymai, paskaitos, užrašai ir taisyti rašiniai. Originalūs dokumentai, pavyzdžiui, paskaitų užrašai saugojami atskiruose vokuose, ant kurių nurodoma tematika ir kita informacija. Tačiau ant jų nurodomos datos dažnai yra vėlesnės nei tekstai pradėti rašyti; jos nurodo, kada buvo tekstai buvo pataiti ir koreguoti. Todėl šiame darbe, remiantis nuorodomis, tematinėmis ir stilistinėmis ypatybėmis, siekiama rekonstruoti Levino užrašų, darytų 1948–1955 metais, genealogiją. Tai būtų gana biurokratinis tyrimas, jeigu jis neprisidėtų prie kintančių Levino idėjų ir jų konteksto suvokimo. Net ir menkiausios chronologinio galvosūkio detalės padeda atskleisti subtilius Levino filosofijos didžiojo naratyvo niuansus, jo perskaitymo būdus ir kitaip pažvelgti į jo laiko diachronijos paradigmą. Chronologiniai klausimai ir su jais susiję tematiniai aspektai galėjo lemti mąstytojo laiko ir begalybės apmąstymo pobūdį. Aptariamu istoriniu periodu Levinas savo minties formas taip pat derino su dėstymo praktika, į kurią tuo metu buvo įsitraukęs. Painus pokario kontekstas ir su juo susiję Levino užrašai gali atskleisti mažiau nagrinėtus jo filosofijos aspektus. Pokario rašiniuose, atsitraukdamas nuo fenomenologijos, Levinas įveda šlovės terminą ir mesijinį dialektikos matmenį, išplėtoja negatyvios laisvės, ateities, atleidimo temas, oponuodamas vyraujančioms Sartre’o ir Heideggerio idėjų schemoms.