Heidegger’s ethics and Levinas’s ontology: phenomenology of prereflective normativity

LTLevino siekis išsivaduoti iš ontologijos daugeliui jo veikalų skaitytojų tapo keista manicheizmo forma, skatinančia etiką sieti su gėriu, o ontologija – su nukrypimu nuo įpareigojančios pagarbos ir moralės. Straipsnyje daroma prielaida, kad Levino etika yra moralinio gėrio sinonimas; elgtis etiškai reiškia gerbti kito kitoniškumą, atsisakant polinkio totalizuoti. Daugelis tyrinėtojų Levino filosofijos korpusą vertino kaip moralės teoriją, nurodydami moralinį etikos pranašumą prieš ontologiją. Šiame darbe siekiama parodyti, kad Levino filosofijoje ryškų pėdsaką paliko Martino Heideggerio „Būties ir laiko“ analizė. Levino metafizika sukonstruota remiantis tuo pačiu episteminiu pagrindu. Autoriaus požiūriu, būties redukcija į prasmę Levino filosofijoje yra Heideggerio ontologijos tolesnis išplėtojimas. Toks požiūris skatina pamatyti dviejų filosofų idėjų giminingumą ir tęstinumą, sykiu atskleidžiant etikos sąryšį su ontologija. Pirmoje straipsnio dalyje bandoma paneigti, autoriaus įsitikinimu, nepagrįstą dviejų mąstytojų filosofinių idėjų supriešinimą, kuris kliudo giliau analizuoti tiek Levino etiką, tiek Heideggerio ontologiją. Abiejų mąstytojų idėjos susiję su įtvirtintų etikos ir ontologijos temų peržiūrėjimu ir dekonstravimu. Levinas yra etikos revizionistas, o Heideggeris – ontologijos. Abu mąstytojai gali būti vadinami epistemologinio reduktyvizmo atstovais, abiejų mąstymo modeliuose ontologinis būties tematizavimas išlieka pirminis.