LTEmmanuelio Levino filosofija apima daug dalykų, kuriuos jis plėtojo visą karjerą, tačiau vienas ryškiausių ilgalaikių projektų – Martino Heideggerio veikale „Būtis ir laikas“ išdėstytų idėjų tęsimas ir išbaigimas. Straipsnyje teigiama, kad Levinas ėmėsi Heideggerio projekto, siekdamas iš esmės permąstyti platonišką laiko sampratą. Darbe atskleidžiama, kad radikalią Levino etinę filosofiją grindžia laiko apmąstymas. Levino filosofijos tyrinėtojai neatkreipė deramo dėmesio į tai, kokį reikšmingą vaidmenį laikas atliko jo filosofijos veikaluose. Savitas laiko suvokimas padėjo Levinui sukurti išskirtinę žmogaus atsakomybės filosofiją ir įtvirtinti paveikią terminologiją. Levinas pradėjo ir baigė savo karjerą, apmąstydamas laiką. Straipsnyje atkuriama Levino apmąstymų apie laiką raida. Analizuojant Levino laiko sampratą, atkreipiamas dėmesys į bendruosius filosofinius laiko suvokimo šaltinius. Levinas Freiburge susipažino su Edmundo Husserlio ir Heideggerio laiko sampratomis. Skaitydamas Henri Bergsono ir Franzo Rosenzweigo veikalus, Levinas buvo pasirengęs išplėtoti Heideggerio neišspręstus laiko sampratos aspektus. Vėlyvuose veikaluose Levinas sugrįžo prie esminių laiko formų – dabarties, praeities, ateities – apmąstymų. Jis pateikė įspūdingų ir įsimintinų temporalumo būsenų analizių. Straipsnio apibendrinime teigiama, kad Levino filosofijos trajektorijoje laikas ir jo deformalizavimo pastanga išliko viena esminių tyrimo temų, tiesiogiai susijusių su būties problematika.