Phenomenology and the infinite: Levinas, Husserl, and the fragility of the finite

LTLevino filosofijos projektas susijęs su fenomenologijos tradicija. Subjekto sąmonė yra tam tikro turinio sąmonė. Suvokiamas sąmonės turinys formuoja prasmę, kuri yra minties ir pažinimo pagrindas. Tai atitinka Husserlio fenomenologinės redukcijos ir fenomeno sampratą. Levinas nukrypsta nuo fenomenologinės tradicijos, kai jis apmąsto fenomeną, kurį jis vadina „veidu“. Pasak Levino, žmogaus veidas išskiria žmogų iš kitų būtybių. Skirtingai nuo kitų reiškinių, veidas peržengia subjektyvios apercepcijos ribas. Žmogaus veidas, būdamas šio pasaulio fenomenas, tarytum priklauso kitam, anapusiniam pasauliui. Tai griauna fenomenalumo struktūrą ir suardo jo apercepcijos horizontą. Levino požiūriu, žmogaus veidas suvokiančiam subjektui pasirodo kaip mįslė, esanti anapus sąmonės, kurios visiškai neįmanoma aprėpti. Todėl vieno subjekto santykis su kito veidu yra ne ontologija, o religija. Kaip tik šis teologinis posūkis Levino filosofijoje, atsiskiriančios nuo fenomenologinės tradicijos, aptariamas šiame straipsnyje. Veidui suteikdamas mįslingumo, Levinas remiasi į Descartes’o begalybės idėją. Levinas suvokia žmogaus veidą kaip fenomenalią intuiciją, kurios negalima apibrėžti ar suvaldyti. Begalybės idėja Levino filosofijoje virsta metafora, išreiškiančia išskirtinę žmogaus veido prigimtį. Veido apmąstymas Levino filosofijoje suteikia pagrindą naujai interpretuoti ir suvokti etinį veiksmą ir blogio šaltinį.