The Inhuman core of human dignity: Levinas and beyond

LTLevinas apmąsto ir gina kitokius, tačiau jis nesutelkia dėmesio į žmogaus orumą. Tai stebina, nes tam tikra prasme tai –pagrindinis dalykas, į kurį orientuota jo etika. Vis dėlto Levino etika nėra susijusi su moralinėmis taisyklėmis. Joje keliamas klausimas: kas grindžia pačią moralę? Atsakymas į šį klausimą yra susijęs su gėrio samprata. Levino požiūriu, būti – reiškia būti savo būties subjektu. Kiekvienas yra savo paties būties centras. Tačiau šis nevalingas egocentrizmas Leviną skatino ieškoti gėrio anapus būties, atsigręžiant į Dievą. Jo tyrinėjamas gėris nėra kam nors naudingas; jis laužo būties dėsnius ir nutraukia ryšius, siejančius subjektą su konkrečia būtimi. Tas gėris nurodo orientaciją, kuri nesikerta su išgyvenimu ir kova už savo egzistenciją. Gėris pasireiškia Kito veidu. Kito orumas yra svarbesnis nei savas. Kitas reikalauja pagarbos ir tuo reikalavimu iškelia subjektą virš gamtos, jį humanizuoja. Kreipimasis į Kitą turi galių atsieti subjektą nuo savo būties. Straipsnyje mėginama išsamiai paaiškinti Levino etines pozicijas ir jas apmąstyti žmogaus teisių kontekste. Levinas kelia esminius klausimus: ką reiškia būti žmogumi? Ar pakanka turėti savybių, kurios būdingos tam tikrai rūšiai, kurią vadiname žmonėmis? Šie klausimai tiesiogiai susijęs su žmogaus orumo problema. Žmogaus orumas yra ne tik etikos klausimas, bet ir ontologinis klausimas, kuris taip pat susijęs su politine žmogaus teisių dimensija.