Žodžio ir veiksmo vienybė

LTJ. Ambrazevičius-Brazaitis – istorijos pašauktasis – gimnazijos mokytojas, literatas, neturėjęs jokių politinių postų ir ambicijų, mažakalbis, netikėtai 1941 m. birželio sukilimo išvakarėse buvo išrinktas į Laikinosios vyriausybės vadovus. Buvo antinacinės ir antisovietinės rezistencijos strategas ir taktikas, jos vykdytojas ir istorikas. Estetinis jautrumas – svarbiausia J. Brazaičio, kaip literato, dovana. Recenzuodamas naujausias lietuvių autorių knygas „Lietuvos“, „Ryto“ dienraščiuose ir „Žindinio“ žurnale, J. Brazaitis įgudo suvokti poetinį žodį kaip akustinį instrumentą, o pasakojimą – kaip sudėtingą vaizdų ir figūrų judėjimą. Jis pirmasis ėmė braižyti kompozicijos, sakinio intonacijų kilimo-atoslūgio diagramas, pratindamas iš arti įsižiūrėti į atskirus stilistinius vienetus. Tai buvo naujovė, kaip ir pasaulėjautos tipų klasifikacija ir visuotinių meno raidos stilių pavadinimai. Parašė vadovėlį „Literatūros teorija: poetika“ (1930), studiją „Vaižgantas“ (1936), knygą „Lietuvos rašytojai“ (1938), buvo vienas iš „Visuotinės literatūros istorijos“ (1931) autorių; išleido Maironio „Pavasario balsus“, spaudai parengė Donelaičio „Metus“. J. Brazaitis formavo žymiai intymesnį jaunosios kartos santykį su literatūros kūriniu, kūrė platesnį sąvokų arsenalą, naikino dirbtinę ribą tarp kūrinio ir formos. Per kūrinio architektoniką, estetinę vertę ir stilistiką J. Brazaitis žvelgia į autoriaus asmenybę, o joje mato tautos prisikėlimo ir tapsmo istoriją. Literatūros kūrinys nėra tik uždaras estetinis dydis, bet ir nacionalinio pasipriešinimo aktas ir „tautos dvasios akys“.

ENJ. Ambrazevičius-Brazaitis was summoned by history. As a high school teacher, a literary figure, a quiet person with no great ambitions who had never held a political position, he was suddenly elected on the eve of the 1941 anti-Soviet uprising to lead the Interim Government. He was a strategist and tactician of anti-Nazi and anti-Soviet resistance, its captain and its historian. Aesthetic sensitivity – that is J. Brazaitis’ gift as a man of letters. In his reviews of new books by Lithuanian authors in the newspapers “Lietuva” and „Rytas“ and the journal „Židinys“, J. Brazaitis excelled at writing expressively and with feeling. He even drew diagrams of the rise and fall of intonations in musical compositions or spoken sentences, and he was accustomed to observing from close up the individual stylistic units. This was something entirely new, like his classification of types of emotional attitude and his names for universal styles of artistic development. He wrote a handbook “Theory of Literature: Poetics” (1930), the study “Vaižgantas” (1936), a book “Lithuanian Writers” (1938), and he was one of the authors of “Universal History of Literature” (1931). He published Maironis’ “Voices of Spring”, and prepared Donelaitis’ “The Seasons” for publication. J. Brazaitis formed a significantly more intimate bond between the younger generation and literary creation, he forged a broader arsenal of concepts, he eliminated the artificial boundary between forma and composition. Through the architectonics of the composition, and its aesthetic value and stylistics, J. Brazaitis looks into the author’s personality, and in it he sees the history of our nation’s emergence and renaissance. A literary creation is not a discrete aesthetic unit; it is a nationalistic act of defiance and “the eyes of the nation’s soul”.