Czasopismo "Źródła Mocy" jako dokument wpływu Witolda Hulewicza na środowisko regionalistów w międzywojennym Wilnie

LTXX a. 3-iasis dešimtmetis tarpukario Vilniaus lenkų literatūroje tai literatų, priskiriamų regionalistų grupei, dominavimo laikotarpis. Tik tos dekados pabaigoje miesto literatūriniame gyvenime pasirodė reiškinių, išeinančių už regionalizmo rėmų, esančių šalia ar net priešais regionalizmą. Lenkų literatūros istorijoje tarpukario Vilnius įsirašė kaip vadinamųjų „žagaristų“ terpė, kurių talentas nustūmė į šešėlį savo tiesioginius pirmtakus miesto literatūrinėje scenoje. Tačiau kontrastuojant regionalistų konservatyvumą su žagaristų modernumu slypi pavojus marginalizuoti pirmųjų rolę ir matyti juose tik literatūrinių lokalinių tradicijų epigonus. Straipsnyje nagrinėjama kaip į Vilnių atvykęs Vitoldas Hulevičius (Witold Hulewicz) nuo 3-iojo dešimtmečio vidurio pagyvino miesto kultūrinį gyvenimą, iššaukė modernizuojančią reformą tarp regionalistų. V. Hulevičiaus ir naujai atvykusių į Vilnių lenkų literatų inicijuotas periodinis literatūrinis almanachas „Źródła Mocy“ nebuvo detaliau analizuotas, dėl to straipsnyje jo turinys yra išsamiau nagrinėjamas, atskirai išskiriant V. Hulevičiaus publikacijas jame. Paskutinis „Źródła Mocy“ numeris pasirodė 1931 m., tačiau lenkų literatūrinis kultūrinis gyvenimas Vilniuje jau darėsi visapusiškesnis. Buvo publikuojama vis daugiau literatūrinių tekstų, kurie išsivadavo iš 3-iojo dešimtmečio epigoniškų šablonų. Ėmė išsikristalizuoti „žagaristų“ ratas. Atsirado naujų žurnalų, besispecializuojančių literatūrinėje ir kultūrinėje problematikoje. Tame permainų ir pagyvėjimo procese 1925–1935 m. V. Hulevičiaus vaidmuo buvo pirmaeilis.