Po Miłoszo ženklu

LTRecenzijoje aptariama Tadeuszo Bujnickio knyga „Apie literatūrinę ‚Žagarų‘ grupę ir ne tik“, išleista Lietuvių literatūros ir tautosakos institute 2018 m. Mokslinių apybraižų ir straipsnių rinkinio autorius tęsia savo pirmtako Czesławo Miłoszo liniją. Bujnickis knygoje užgriebia daug lietuvių kultūrai aktualių problemų, kurias nusako raktiniai žodžiai: buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūrinis paveldas, tautinė ir kultūrinė jos gyventojų tapatybė, kultūrinės atminties pavidalai XIX a. ir XX a. pirmoje pusėje, lenkakalbė buvusios LDK literatūra, Vilnius su savo daugiataute kultūra ir galiausiai Miłoszo ryšys su Lietuva. Šis rinkinys suskirstytas į tris skyrius, pradžioje daug vietos skiriant esminių paribio ir pakraščių kategorijų aptarimui bei LDK istorinės atminties temai, antrajame skyriuje analizuojama, kaip skirtingų XIX a. lenkakalbių rašytojų prozoje sprendžiama LDK istorinės atminties problema ir koks kuriamas Lietuvos bei lietuvių paveikslas, o trečiajame persikeliama į XX a. pirmosios pusės Vilnių, kur piešiama plati to meto lenkakalbės literatūros panorama, didžiausią dėmesį skiriant regioninei literatūrai ir „Žagarų“ grupei bei jos nariams ir jų kūrybai. Autorius iškelia dvi svarbias koncepcijas – kultūros paribį ir pakraščius. Susitelkia ties XIX a. kūrusiais lenkakalbiais rašytojais, susijusiais su buvusia LDK. Nusako prieštaringą XX a. pirmosios pusės kūrėjų situaciją, kai vis labiau įsigalinčio nacionalizmo ideologijos kontekste reikėjo iš naujo apibrėžti savo tapatybę.