Soundscape composition in Lithuania: from interpretation to documentation

LTKraštogarsio idėjos kilmė ir raida yra tiesiogiai susijusi su medijų istorija ir besikeičiančiomis technologijomis, kurios atvėrė naujas klausymosi galimybes ir formas, atnaujino požiūrį į garsą, jo vaidmens mene ir visuomeniniame gyvenime pokyčius. Termino „kraštogarsis“ (angl. soundscape) autorystė yra priskiriama kanadiečių kompozitoriui ir garso ekologui R. M. Schaferiui, kuris XX a. 6 deš. pabaigoje – 7 deš. pradžioje iškėlė visuotinio akustinės aplinkos pripažinimo idėją. Jo kraštogarsio samprata tam tikra prasme yra analogiška kraštovaizdžio (angl. landscape) konceptui: kraštovaizdis apibrėžia vizualinę vietovės aprėptį, o kraštogarsis – jos garsinį turinį, visus garsus, kurie pasiekia mūsų klausą tam tikroje vietoje. R. M. Schaferio atstovaujama kraštogarsio kompozicija iškėlė kitus tikslus ir akcentavo ne tiek kompozitoriaus saviraiškos aspektą, kiek siekį atkreipti dėmesį į garsinę aplinką, klausymosi fenomeną, žmonių ir gamtos sistemas vienijančius aspektus. Nors dauguma šiandieninių kraštogarsio menininkų derina skirtingus kūrybinius metodus ir priemones, visos jos kyla iš kelių esminių lauko įrašų (angl. field recording) nuostatų. Priklausomai nuo santykio su įrašoma aplinka, gali būti skiriamos kelios komponavimo technikos: dokumentavimas, reprezentavimas, interpretavimas. Pirmoji – dokumentavimas – tai neapdorotas garso įrašas ar tiesioginio garso transliacija. Tai tam tikras neutralus įrašinėtojo santykis su aplinka, apsiribojantis tik vietos ir laiko parinkimu bei įrašyto garso perkėlimu į kitą kontekstą (CD, radiją ar pan.). Apibendrintai tai galima vadinti „surastais“ kūriniais, kuriuose autorystės ryškumas yra minimalus. Antroji technika – reprezentavimas – apima redaguotus (atrinktus, sumontuotus, apdorotus) garso įrašus. Tai skirtingu metu ar net skirtingose vietose daryti įrašai.Pirmieji kraštogarsio kompozicijų pavyzdžiai Lietuvoje priskirtini interpretavimo tipui, kai pasitelkus įrašytus garsus buvo kuriamos juostinės kompozicijos. Tai Tomo Juzeliūno „Telephonics“ (1987), Šarūno Nako „Prie Dangaus vartų“ (2000) ir kt. Interpretavimo metodas dirbant su aplinkos garsais artimesnis akademinį išsilavinimą turintiems „tradiciniams“ kompozitoriams, o reprezentavimo ir (ar) dokumentavimo būdai dažniau pasitaiko „neprofesionalų“ muzikų ar kitų sričių menininkų veikloje (A. Rugys, V. Blažys ir kt.). Bene arčiausiai dokumentavimo yra Andriaus Šimkūno veikla. Jis tiesiog įrašinėja aplinkos (dažniausiai negyvosios) garsus ar daiktus, tam panaudoja kontaktinius mikrofonus. Prie dokumentavimo žanro galima priskirti Lietuvos garsų žemėlapius: Antano Kučinsko inicijuoti projektai www.soudscape.lt ir www.ltsounds.com, Marielle Vitureau www.kitastotelestotis.lt. Apibendrinant šias glaustas įžvalgas galima konstatuoti, kad kraštogarsio iniciatyvos Lietuvoje plito keliomis paraleliomis kryptimis. Viena vertus, tradiciniai kompozitoriai vis dažniau įtraukdavo aplinkos garsus į savo kūrinius, pamažu slinkdami nuo interpretavimo link dokumentavimo technikų. Kita vertus, neakademinio profilio menininkų darbuose pastebimos intencijos neapsiriboti dokumentavimo technika bei siekis akcentuoti muzikinius šio žanro aspektus.

ENThe term soundscape composition was invented in the mid-seventies of the 20th century when the R. M. Schafer’s movement of acoustic ecology started. But still now none really seems to be able to say what exactly is meant by it. It can hold documentary recordings of some places or complex compositions with enviromental sound, as well as different soundcape activities (sound walkings, installations, internet projects, etc.). In this paper a short overview of soundscape music in Lithuania is introduced. It based on compositional principles point of view, drawing acts of documentation, representation and interpretation as fundamental premises to define and typologyse it.