Функция экспозиции в античных эпических поэмах и в латиноязычном поэтическом эпосе Великого княжества Литовского

LTXVI–XVII a. pradžią LDK literatūroje ženklina tuo laikotarpiu suklestėjusi lotyniškai kurta epinė poezija. Geresnieji šio žanro pavyzdžiai, parašyti sekant Homero ir Vergilijaus poemomis, laikytini originaliais kūriniais – apie tai iškalbingai byloja antikinių ir neolotyniškųjų poemų ekspozicijų analizė. Kiekvienas antikinis herojinis epas prasideda pagrindinės temos iškėlimu, tai daroma net pirmaisiais kūrinio žodžiais. Jono Visliciečio poemos Prūsų karas (1516) ekspozicijoje skelbiama, kad kūrinio pagrindą sudaro felix fama apie pergalę Žalgirio mūšyje. Poetas pabrėžia, jog būtent jis gebėjo tą „laimingąjį gandą“ perduoti šlovingųjų nugalėtojų vaikaičiams. Žalgirio pergalė Jonui Visliciečiui tampa įvykiu, kuris Jogailaičiams suteikia išimtines teises valdyti visą Vidurio ir Rytų Europą. Jono Radvano Radviliados (1592) ekspozicija primena vienos Horacijaus odės pradžią, tačiau autorius ryžtingai apeina kronikoms įprastus pasakojimus „nuo Adomo iki tvano“, biblinius įvykius laikydamas visiškai neaktualiais. Jo nuomone, kartoti omnia vulgata būtų tuščias laiko gaišimas poetui, apdainuojančiam garsią savais herojais valstybę – LDK, juoba kad tie herojai, kaip tvirtino dar Jonas Vislicietis, šlove pranoksta Hektorą ir Achilą, Kamilus ir Fabijus. Jei Vergilijus savo poemoje dėmesį sutelkia į Romos istoriją, tai Kristupas Zaviša Karolomachijoje (1606) iškelia garbingą savo valstybės praeitį. Pasinaudoję poetiniu senovės romėnų arsenalu, LDK poetai pripildo jį naujų savo tėvynės didingos istorijos „ginklų“. Ekspozicija tampa Lietuvos poeto kūrybinio originalumo požymiu. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Epinių poemų ekspozicijos Antikoje ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje; Imitacija; Latin epic poetry; Function of exposition; Bellum Prutenum; Radivilias; Carolomachia.

ENAt the turn of the 16th and 17th centuries, the literature of the Grand Duchy of Lithuania (GDL) stood out for epic prose composed in Latin. The better examples of this genre were written in the mould of Homer’s and Virgil’s works; they were considered original works, the fact readily attested by the analysis of exposition of Antique and neo-Latin poems. Every ancient heroic epic begins with the advancement of the main theme. The exposition of Joannes Vislicensis’ poem “Prūsų karas” [The Prussian war] (1516) claims that the basis of the work is constituted by felix fama about the Battle of Grunwald (Žalgiris). The poet emphasizes that it was him who managed to convey that “happy gossip” to offspring of the glorious winners. For Joannes Vislicensis, the victory of Grunwald becomes the event, which bestows upon Jogaila’s dynasty exclusive rights to the entire Central and Eastern Europe. The exposition of Jonas Radvanas’ “Radviliada” (1592) evokes the beginning of one of Horatio’s odes, however, the author decisively circumvents stories typically found in chronicles – “from the times immemorial” – he considers biblical events to be completely irrelevant. In his opinion, to repeat omnia vulgata would be a waste of time for a poet praising the state blessed with its own heroes – the GDL; especially, when the glory of those heroes surpasses Hector and Aeschylus, Camillus and Fabius. If Virgil in his poem concentrates on the history of Rome, Kristupas Zaviša in Karolomachija (1606) brings to the front the glorious past of his country. By utilizing the poetic arsenal of Ancient Romans, GDL poets restock it with new “guns” drawn from the glorious history of their own fatherland.