Why Kant is a weak conceptualist

LTKlausimas, ar Kantas yra konceptualistas, yra vienas gausiausiai nagrinėtų Kanto studijų klausimų pastaraisiais dešimtmečiais. Aš pristatau tris šiuose debatuose dominuojančias pozicijas (stiprųjį konceptualizmą, silpnąjį konceptualizmą ir antikonceptualizmą) ir teigiu, kad stiprusis konceptualizmas ir antikonceptualizmas yra mažiau pagrįstos Kanto filosofijos interpretacijos. Teigiu, kad pirmasis negali paaiškinti Kanto įsipareigojimų, susijusių su nekongruentiškais vaizdiniais bei gyvūnais ir kūdikiais, o antrasis – Kanto polemikos prieš Hume’ą. Straipsnio pabaigoje bandau parodyti, kad raktas į įtikinamą Kanto kaip silpnojo konceptualisto interpretaciją yra perskyra tarp kategorijų ir empirinių sąvokų.

ENThe question whether Kant is a conceptualist has attracted significant attention of Kant scholars in recent decades. I present all three dominant positions in the debate (strong conceptualism, weak conceptualism, nonconceptualism) and argue that strong conceptualism and nonconceptualism are less plausible interpretations of Kant’s philosophy. I argue that the first cannot explain Kant’s commitments related to the incongruents, animals, and infants. The second one, meanwhile, cannot explain Kant’s argument on causation against Hume. At the end of the paper, I try to show that the key to a plausible and convincing interpretation of Kant as a weak conceptualist is the distinction between categories and empirical concepts.